Gyvenimas

2018.12.15 13:11

S. Paltanavičius: ko dar mes galime laukti ir tikėtis iš žiemos?

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.12.15 13:11

Lietuvoje gruodžio vidurys, beveik pačių tamsiausių dienų metas. Sakome „beveik“, nes kas yra tos trys šviesos minutės, kurių bus netekta? Tik pati gamta jas pajaus ir suskaičiuos. O mums ilgai, iki pat Kalėdų, bus tamsos vyravimo metas.

Atrodo, kad viskas šiemet įvyko taip greitai... Gal ruduo čia kaltas, nes jo šiluma, švelnūs orai, saulė sujaukė mūsų visus įsivaizdavimus apie tamsų, lietingą ir šaltą rudenį, apie nedraugišką žiemą. Kokia šių metų žiema, mes dar negalime pasakyti, nors matėme ir sniego, ir šiek tiek šaltuko.

Sakykime vienu žodžiu – graži! Ko dar mes galime laukti ir tikėtis iš žiemos? Tiesa, mums labiau patiktų snieguota ir jaukiu šaltuku gruzdanti žiema.

Tačiau gal tokia dar bus – matėme tik šeštąją kalendorinės žiemos dalį. Laiko jai liko. Tikėkimės, kad kada nors ji padovanos ir žiemišką kelią, ir žiemiškus vaizdus.

Unsplash nuotr.

O dabar grįžkime prie reikalų. Gruodžio 16-ąją prieš 136 metus gimė profesorius Tadas Ivanauskas. Gamtininkai T. Ivanauską prisimena ir mini, nes jis jiems – Lietuvos gamtos mokslo šviesulys, daugelio svarbių darbų pradininkas. Beje, sėkmingų darbų!

Jo auklėtiniai, studentai, jo sekėjai darbuojasi iki šiol. O atsigręžus į profesoriaus palikimą, dera priminti, kad kasdienė veikla net labai sudėtingomis sąlygomis jam teikė džiaugsmą.

Iš tikro, daug ką jis pats darė, išbandė. Jau nekalbant apie tai, kad buvo puikus taksidermistas, sodininkas, skiepijęs vaismedžius, profesorius tai kūrė kailinių žvėrelių fermą, tai veisė nutrijas ir fazanus. O gavęs pranešimą apie surastą mėlyngurklės lizdą, sėdo ant dviračio ir numynė iš Kauno į Žuvintą.

Pixabay nuotr.

Tai tolimas kelias ir dar prastais to meto keliais... Ne pačioje jaunystėje... Tada profesoriui buvo daugiau kaip 60 metų, o iš Kauno iki Žuvinto – gal 70 kilometrų. Deja, ne pačiais geriausiais keliais.

Tačiau ką ten kelionė dviračiu... Būdamas jau 80-ies, profesorius T. Ivanauskas išvyko ekspedicijon prie Obės upės, į Šiaurinį Sibirą. Sunki kelionė, sunkios gyvenimo sąlygos, bet visa tai vienam tikslui – zoologijos muziejui, jo rinkiniams pildyti.

Profesorius mokė daugelį, šiandien gyvajai gamtai skirti darbai yra lyg jo mokymų tęsinys. Man atrodo, kad sąsajų galima rasti kiekviename projekte, tyrimų programoje. Štai jau trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo paskelbtas profesoriaus straipsnis „Kur žūsta mūsų paukščiai giesmininkai?“. Ten rašyta apie mūsų sparnuočių naikinimą Europos pietinėse valstybėse...

​Unsplash nuotr.

Tačiau tai aktualu ir šiandien. Vis dėlto Lietuvos ornitologai ne tik ieško, bet jau rado būdų, kaip mažinti paukščių žuvimą. Iš tikro, kiekvienas paukštis – tai ištisas pasaulis. Neturime pamiršti, kad bet kuris plėšrusis paukštis ar gulbė bręsta ilgai, daugintis pradeda 4–5 metų. Vadinasi, net iki pirmųjų jauniklių išgyventi yra nelengva.

Jie patys moka daug ką, bet ne viską. Todėl ir reikalingi žmonės, jų pagalba. Kartais net visai nedidelė.

Beje, juodasis strazdas gieda. Ir tai – ne didelis atradimas, nes jie čiulbantys dabar girdėti Kaune, Marijampolėje, Klaipėdoje. Tikiu, kad ir daug kur kitur. O jei pasirodytų saulė, strazdai, likę pas mus žiemoti, tikrai netylės.

Giesmės tokiu metu – paukščiui džiaugsmas. Kol kas jis tikrai negalvoja apie lizdą, kiaušinių dėjimą ir perėjimą. Tam laikas ateis.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius