Gyvenimas

2018.12.07 12:32

Marius Čepulis. Ką ir kaip šerti žiemą (komentaras)

2018.12.07 12:32

Po truputį tai šildama, tai šaldama, tai skaisti pasidabinusi baltais nuometais, tai pusnuogė ir purvina per Lietuvą keliauja žiema. O ką žiemą mes visi puolam daryti? Teisingai – šerti šąlančius ir nuo bado perlysusius paukštelius bei žvėrelius.

Tad trumpai: ar reikia, ką reikia, kada reikia ir kuo reikia šerti ? 

Ančių ir gulbių šėrimą prilyginčiau balandžių šėrimui – nėra jokios prasmės ir dar gal net jiems pakenkiam, nes dažniausiai jiems kemšame pigų nemaistingą batoną. O jei jau knieti vandens paukščius maitinti, tai reiktų pradėti tik tada, kai upių krantus aptraukia ledas.

Iki tol antys ir gulbės pačios to maisto puikiai susiranda, o jei neras – patrauks kur piečiau. Nes pradėję iš gailesčio šerti rudenį, jas įpratinam, jos pasilieka žiemoti ir tampa išlaikytinėmis. Ir jei jau šeriat, tai šerkit sveikuoliškai – grūdais, virtais ryžiais, smulkintomis salotomis ar kopūstais. 

Žiemoti pasilikusios gulbės Kaune, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr. 

Žvėrių šėrimas yra visiškai nereikalingas, nebent priverstų labai daug sniego. Kol jo nėra, žvėrys maisto kirtavietėse ir laukuose susiranda į valias. Ir tikrai jie neis prie jūsų daržovėm nukabinėtos eglutės, pataupykit tas daržoves sriubai, bo, sako, krizė artinas. O jei sumanysit eglutę papuošti daržovėmis, tai būtų sąžininga, kad pasirūpintumėt ir plėšrūnais. Kruvinas avytės kumpis ar nuo šalčio pamėlus višta suteiks spalvų ir įvairovės jūsų veganiškai eglutei.

O dabar apie mažuosius lesyklų lankytojus.

Jei jūs prie namų ar prie lango nepasikabinsit lesyklos, tikrai nebūsite gamtos priešas. Tų lesyklų yra tiek, kad net ir patys didžiausi paukščiai tinginiai maisto gaus į valias. 

Smaližius. Didydis margasis genys. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

O ar pats lesinimas nėra paukščių paikinimas ir perdėtas dėmesys bei bereikalinga globa? 

Teoriškai turėtumėm viską palikti gamtai motulei sutvarkyti, bet tada, tik teoriškai, turėtumėm nesikišti į ją ir kitose srityse – laukus palikti geržolėm (jas kiti piktžolėm vadina), nekirsti miškų, nemedžioti, neteršti. Žodžiu, jei nesikišti, tai nesikišti visiškai. Išties, smulkiųjų paukščių šėrimą lesyklose aš vertinčiau kaip teigiamą dalyką bent keliais aspektais. Mes jiems padedam išgyventi žiemą, tuo padidindami jų vislumą, kurį iš kitos pusės savo ūkine veikla ir smarkiai mažinam (monokultūriniai pasėliai, pesticidai, perėjimo vietų naikinimas, kačių daroma žala). Tai žiemą mes bent šiek tiek galime pataisyti tą padėtį.

Dažnas lesyklų lankytojas – bukutis, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Juk ir iškirtę senus uoksinius medžius, mes bandom skriaudą atitaisyti keldami inkilus. Nepastebėta, kad dėl šėrimo būtų kažkaip smarkiai pakitęs paukščių elgesys, jų skaitlingumas, o atsiradus natūraliam maistui jie patys liaujasi lankytis lesyklose. Na ir dar tai yra šiokia tokia edukacija. Juk žiemą mes turime galimybę iš gana arti stebėti sparnuočius, pažinti juos, jų elgseną. 

Svarbu nepradėti maitinti per anksti, o jei pradėjot – tęsti visą žiemą, ypač jei gyvenat kur nuošaliau. Pradėti maitinti galima kai pakankamai atšąla ir yra daug sniego. 

Kuo šerti? Saulėgrąžų, kanapių, dilgėlių, sorų ir kitomis sėklomis, žemės, lazdynų riešutais, avižiniais dribsniais, virtais ryžiais, nesūdytais lašiniais, galima pasiūlyti obuolį. 

Prie lesyklų sau grobio ieško paukštvanagis, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Jokiu būdu negalima siūlyti sugedusio, supelijusio maisto, kepintų, sūdytų, chemikalais apdorotų sėklų, sūdytos ar rūkytos mėsos, juodos ruginės duonos. 

Tiesa, visada žinokit, kad šerdami zylutes jūs šeriat paukštvanagius, o kartais net ir žvirblines pelėdas. Žinau, kad kai kurie pyksta ant tų plėšrūnų, bet tokia yra mūsų globos kaina. Nors aš nieko blogo nematau, kad ir plėšrūnai yra šeriami. 

O stebint lesykos gyvenimą, labai įdomu žiūrėti, kaip paukščiai nusistato viršenybę, t. y., kas pirmas turi teisę nutūpti lesykloje. Čia, žinoma, viskas priklauso nuo to, kokie paukščiai pas jus maitinasi. Mano lesykloje svarbiausias yra genys. Po jo – žaliukės. Jos tikros gobšuolės, tupi lesykloje ir nieko neprileidžia. Panašiai elgiasi ir svilikai. Bet į juos visai dėmesio nekreipia bukutis, o kai nėra genio bei žaliukių, jis būna svarbiausias.

Pavasariop patys pikčiausi yra alksninukai. Zylės dažniausiai atlekia, pasiima sėklytę ir sprunka lauk. Jų hierarchijoje pirmauja didžiosios, nors kartais pasitaiko ir kokia šustresnė mėlynoji zylė, laipteliu žemiau stovi kuoduotoji, vėliau pilkosios, o didžiausia pastumdėlė, bent jau pas mane - juodoji zylė. 

Juodoji zylė - labiausiai skriaudžiama iš zylių, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Tai maitinkite atsakingai, jei pradėjote maitinti – nesustokite ir pastebėkite bei papasakokite, kaip jūsų lesykloje elgiasi paukščiai ir kas ten didžiausias “vierchas”.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.