Gyvenimas

2018.12.06 19:36

A. Juknevičius: prieš dvi dešimtis metų į Dakarą vežiausi juostinį fotoaparatą

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2018.12.06 19:36

Mechanikai Dakaro sunkumą skaičiuoja nemiegotomis naktimis – turbūt neįmanoma įsivaizduoti, kokia turėtų būti fizinė forma, kada esi 12 naktų nemiegojęs, karšta, reikia dirbti be sustojimų, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva!” pasakoja knygą „Dakaro kariai“ pristatęs žurnalistas Valdas Valiukevičius. Jam pritaria lenktynininkas Antanas Juknevičius ir primena, kad V. Valiukevičius ir pats išgyveno visus Dakaro sunkumus.

– Pirmiausia, noriu paklausti, Valdai, ką reiškia „Dakaro viruso pažeistos smegenys“?

V. Valiukevičius: Mes tarpusavyje juokaujame, kad yra kažkoks Dakaro virusas, ir žmogus, kuris patenka į Dakarą, užsikrečia tuo virusu ir vėliau be Dakaro jau nebegali – kaip koks nors girtuoklis be degtinukės. Baigiasi Dakaras, praeina pagirios, sakai – ne, daugiau ne, kitais metais ne. Bet praeina savaitė kita ir vėl norisi.

– Jūs abu esate apkrėstieji?

V. Valiukevičius: Aš jau pasveikęs, o Antanas – beviltiškas, 10 kartas jau.

A. Juknevičius: Sergu lėtine forma. Nors, matau, kad Valdas irgi dar nepersirgo, nes knygos rašymas taip pat  yra dalyvavimas Dakare.

– Sakėte, kad apie kiekvienus Dakaro ralio metus galėtumėte po knygą parašyti, bet sutalpinote viską į vieną. Sunku buvo?

V. Valiukevičius: Taip, leidėjai pasakė, kad tiek turi būti puslapių, nes žmonėms po to sunku nešiotis, skaityti, niekas nepirks storų knygų šiais laikais. Sutalpinti iš tiesų sunku. Galbūt su Afrikos periodu, kuriame buvo mažiau dalyvių, fotografas buvau aš vienas, buvo truputį lengviau. Kai prasidėjo Lotynų Amerikos periodas, dalyvių daug, įspūdžių daug, nuotraukų daug – sunku sutalpinti.

– Viršelyje yra Antano automobilis. Didelė garbė atsidurti ant knygos viršelio su automobiliu?

A. Juknevičius: Tai didelė garbė, nes knygoje yra 18 atstovų iš Lietuvos, kurie dalyvavo motociklų arba automobilių klasėje. Apie kiekvieną iš jų galima parašyti knygą. Man pasisekė, kad komisija išrinko mane kaip gražiausią nuotrauką. Tikrai tuo džiaugiuosi.

V. Valiukevičius: Vytauto Dranginio nuotrauka, kuri labiausiai tiko viršeliui, ir Antano nuopelnai yra gražiausi – 12 vieta. Tuomet, kai mes startavome 2003 metais, apie 12 vietą nebuvo jokių svajonių, tai atrodė kosmosas. Antanas sugebėjo gamyklines komandas pralenkti, o dabar jau 10 kartas. Antanas pats vertas atskiros knygos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Bet Dakaro kariai – ne tik lenktynininkai, bet visi, kurie nukeliauja iki Dakaro ir dalyvauja ralyje.

V. Valiukevičius: Iš tikrųjų, taip. Knygoje yra interviu su Vitoldu Miliumi, kuris yra žurnalistų vadovas, o žurnalistams ten dirbti taip pat yra atskiras Dakaras, nes miegoti nelabai tenka, miega jie automobilyje vežami, kratomi ir dar kompiuteriu kažką dirbdami arba fotografuodami. Reikia sulaukti lenktynininkų, reikia sugebėti juos pakalbinti, perduoti žinias. Internetas dykumose ir Lotynų Amerikoje nėra tobulas – perduoti didelius video arba nuotraukų kiekius yra sunku.

Yra interviu su mechaniku, pasakojimai, kaip jie dirba, ypatingai, jeigu lenktynininkams nesiseka, jeigu patiria daug avarijų. Mechanikai Dakaro sunkumą skaičiuoja nemiegotomis naktimis. Darius Biesevičius pasakoja, kad iš 14 naktų 12 nemiegojo. Turbūt neįmanoma įsivaizduoti, kokia turėtų būti fizinė forma, kada esi 12 naktų nemiegojęs, karšta, reikia dirbti be sustojimų.

– Ten nepabuvus sunku įsivaizduoti, bet kaip manote, ar Valdui pavyko parašyti tuos išgyvenimus, kuriuos jaučia žmogus Dakare?

A. Juknevičius: Perskaičiau dar tik trečdalį knygos. Tai čia kaip dalyvavimas Dakare, nes atgamina daug prisiminimų. Aš noriu pasakyti, kad skirtumas labai didelis yra tarp to, kaip dabar yra visose srityse – lenktynininkams, mechanikams, žurnalistams – tai, ką jie dabar išgyvena, ir tai, ką Valdas aprašo kaip pirmas Lietuvos žurnalistas Dakaro ralyje.

2002–2003 metais nebuvo interneto. Aš atsimenu, kad važiavau ir vežiau fotoaparatą su juostele. Dvi juosteles išfotografavau. Valdas, man atrodo, irgi su juostiniu, nes skaitmeninių fotoaparatų arba nebuvo, arba jų kaina mums buvo neįkandama. Įsivaizduokite, atrodo, tai buvo taip neseniai. Valdas tų nuotraukų negalėdavo išsiųsti, paskui grįžęs rašydavo straipsnius.

Įsivaizduokite, kaip buvo skaudu, kai jis turėdavo tiek išgyvenimų, turi rašyti ir dalyvauti, ir viską gali aprašyti tik grįžęs, kai tuo metu organizatoriai turėdavo satelitines lėkštes ir  žurnalistai išsiųsdavo žinias visam pasauliui. Dabar žurnalistai Dakare išgyvena visai kitokius dalykus – kas greičiau išsiųs, kas kokią įrangą turi.

Praėjo vos 20 metų, bet skirtumai yra didžiuliai. Šitoje knygoje visa tai yra ir man džiugu, kad aš kartu su Valdu visa tai esu patyręs nuo pat pradžių. Dabar viskas yra visiškai kitaip, bet mes išgyvenę esame tai, ir skaitytojai galės pamatyti tuos skirtumus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Valdai, siųsdavote medžiagas ir per siuntų tarnybas?

V. Valiukevičius: Taip, reikėdavo ieškoti faksų, siuntų tarnybų ir t. t. Todėl taip operatyviai kaip dabar kolegos daro reportažus nepavykdavo, bet viskas buvo kitaip. Vilniuje gyvenimo tempas prieš 18 metų buvo tikrai kitoks, Dakare lenktynininkų greitis buvo kitoks, žurnalistų darbo greitis irgi buvo kitoks.

– Ar būtų tokia pati knyga buvusi, jei pats nebūtumėt važiavęs, o tik kaip žurnalistas dalyvavęs Dakare?

A. Juknevičius: Knyga gal galėtų būti, bet ji negalėtų būti tokia pilnavertė, parašyta žmogaus, kuris buvo tik šalia. Valdas tai patyrė pats važiuodamas – jis išgyveno visą tą pragarą ir visus sunkumus. Be šito knyga tikrai nebūtų tokia, kokia ji yra dabar.

V. Valiukevičius: Emocijos viduje yra kitokios nei išorėje, kai kaip žurnalistas sutinki finišavusį dalyvį, kai jis pasakoja, yra šiek tiek kitaip, ir 100 procentų tų pojūčių perduoti niekada neįmanoma. Prisimenu etapą, kai lenktyniavome tarp ugnikalnių – ten ne tik nematydavome, kas aplinkui dedasi, bet mes nematydavome vienas kito automobilio salone – tiek buvo ugnikalnio dulkių.

Grįžęs pasižiūrėjau televizijos įrašą, ar bent kiek televizija perteikė, kiek buvo dulkių – nė velnio. O mes privažiavome finišą, trinktelėjome per automobilį, o nuo jo krito kilogramai dulkių. O kaip savijauta, plaučiai – tie dalykai sunkiai nupasakojami ir netgi aprašomi.

– Perskaičiau, kad gal ir moterys supras tą aistrą ir galvos pametimą dėl Dakaro. Ar kartais sunku būna paaiškinti žmonėms, ką jaučiate viduje, ypač moterims?

V. Valiukevičius: Manau, kad nelabai sunku, nes Dakaras Lietuvoje populiarus, turbūt antras po krepšinio. Antanai, tu turbūt geriau žinai.

A. Juknevičius: Manęs dažnai klausia apie moteris Dakare ir moterų požiūrį. Nežinau, kodėl viskas yra pasikeitę, bet mes anksčiau gaudavome iš žiniasklaidos monitoringą. Atrodydavo, kad Dakaras yra tik vyrų sportas, 90 proc. auditorijos buvo vyriška. Bet pernai gavę monitoringą iš visų didžiausių Lietuvos portalų pamatėme, kad dabar Dakarą stebi maždaug 58 proc. vyriškos auditorijos ir 42 moteriškos auditorijos. Mums tai yra mielai ir gena link dar geresnių rezultatų ir pasirodymų.

Parengė Dalia Smagurauskaitė. 

Plačiau – laidos vaizdo įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.