Gyvenimas

2018.12.03 15:49

Šunų darželio įkūrėjas Povilas: čia kiekvienas trokšta dėmesio – kaip ir vaikas

Šarūnas Dvareckas, 15min.lt2018.12.03 15:49

Kartą paprašytas draugų pasaugoti jų augintinį, Povilas Butkevičius net neįsivaizdavo, kad tąkart padaryta paslauga bus lemtinga jo karjerai. Šiandien jau penkeri metai kaip kelių aplinkybių dėka kilusi idėja tapo pirmuoju Lietuvoje šunų darželiu. Vyras net neabejoja, jog geriausius žmogaus draugus pažįsta puikiai, o dažniausiai pasikartojanti priežastis – kodėl nesusitvarkoma su nauju augintiniu – tai žinių apie jo veislę neturėjimas.

– Jūsų atveju tikriausiai dar nebuvo suburtos komandos, negi su šunimis bandėte susitvarkyti pats vienas?

– Iš pradžių net nebuvo tokios idėjos, tikrai netikėjau, jog po penkerių metų turėsiu tiek daug šunų savo kieme, kalbėsiu su žurnalistais apie nueitą kelią.

Patys žmonės ir jų rekomendacijos padėjo sukurti šį darželį, pavyzdžiui sakydavo, man nepatinka ten, todėl atvesiu savo šunį pas jus. Skirtumas tik tas, jog mes čia ir gyvenam, todėl čia palikti augintiniai visai dienai tampa mūsų šeimos nariais.

Anksčiau buvau vienas, tuomet prisijungė žmona, o dabar, kai žmona laukiasi, bandau su šunimis susitvarkyti pats, kad neapkraučiau namiškių (juokiasi.)

– Ko tikisi žmonės atveždami savo šunį pas jus?

– Žmonės paprasčiausiai ieškojo dienos užimtumo centro šunims, kad šie nesugadintų namie baldų ir nenuobodžiautų, o paskui, vakare po darbų, galėtų juos pasiimti.

Juk jiems labai svarbu, ar jų augintinis galės žaisti su kitais šunimis, ar nebus uždarytas iki pat vakaro, ar net ilgesniam laikui. Yra keletas veislių, kurių atstovai labai prisirišę prie žmogaus ir negali be jo būti ilgesnį laiko tarpą, kartais net pradeda save žaloti.

M. Vizbaro/15min nuotr.

– Ar dažnai skambina šeimininkai pasiteirauti, kaip laikosi jų augintinis?

– Skambina. Ypač, kai palieka pirmą kartą, nes nežino, ar šuniui pavyks pritapti kitoje aplinkoje. Dažniau per socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Viber“, bendraujam, aš siunčiu jiems įvairius reportažus, nufilmuoju jų augintinį, kaip jis leidžia dieną. Tada šeimininkui daug aiškiau, kaip jų augintinis laikosi.

– Bet neretai darželį galima sutapatinti ir su šunų viešbučiu, ar augintinių mokykla. Koks yra pagrindinis skirtumas?

– Žmonės klausia, ar mes galim dresuoti jų šunį. Tai mano dažnas atsakymas yra toks: mūsų darbas yra būti su jais, suteikti augintiniams pastogę, dėmesį, maistą.

Aš negaliu pasigirti, jog turiu įgūdžių dresuoti šunį, tačiau tos žinios ir suvokimas ateina su laiku, kai pradedi suprasti, ką gyvūnai kalba, ką jie tau nori pasakyti (šypsosi).

Tai aš visada pasiūlau kitas įstaigas, kurios gali išmokyti šunį gražaus elgesio, čia, „šunų darželyje“, gyvūnas iškrauna energiją žaisdamas su kitais darželio lankytojais, gauna ėdalo ir jaučiasi mylimas. Mes tampame tarsi alternatyva jų šeimininkams.

Žinoma, stengiamės neugdyti ir žalingų įpročių: kad neliptų ant žmogaus, nesipyktų su kitais šunimis.

– Jūs minėjote, jog šiuo metu jūsų žmona laukiasi, auginate dar vieną vaiką. Su kuo sunkiau - su šunimis ar vaikais?

– Labai priklauso nuo šuns. Pavyzdžiui, vienas šuo pas mus važiuoja bene kasdien jau dvejus metus, tai galima sakyti, kad čia mūsų šuo.

Šunys visai kaip vaikai, jie perpranta tvarką, susipažįsta su nauja aplinka, žino dienos ritmą. Sunkiausia būna su naujais darželio lankytojais, kurie atvyksta pirmą kartą ir kuriems reikia laiko nusiraminti, susipažinti su kitais, dar sunku suprasti, kodėl čia jų šeimininko nėra. Tad su vaikais paprasčiau. Žinoma, tik su savo (šypsosi.)

– O pats auginate šunis?

– Turiu du šunis, kurie čia gyventi pradėjo anksčiau, nei atsirado darželis.

– Tikriausiai prižiūrėdamas tiek daug augintinių, žinote ir kiekvieno jų istoriją. Kokios pagrindinės priežastys lemia, jog žmonės palieka gyvūnus pas jus?

– Dažniausiai išvyksta atostogauti, arba nenori, kad šunys griautų namus, kai šeimininkai dirba.

Pavyzdžiui, kai kuriuos atveža kasdien. Viena šeimininkė išvyko į Angliją, augintinį paliko tėvams, o tėvai nesusitvarko, todėl kas rytą palieka pas mus, o vakare atvažiuoja pasiimti. Ir jie džiaugiasi, nes šunys grįžta namo ir nieko nenori daryti, nes visą energiją išnaudoja žaisdami su kitais darželio lankytojais.

– Ar nesiskundžia šeimininkai, jog šunys pripranta prie jūsų ir grįžti prie namuose priimtos tvarkos jiems sunkiau?

– Ne, šunys turi hibridinį mąstymą, tad jie išlieka pavaldūs tiems, su kuriais užaugo, o kitiems, kaip ir mums, reikia juos pripranti prie naujos aplinkos.

Kaip suprantu, jų galvose yra misija: jei šeimininko nėra šalia, o tas, pas kurį dabar apsistojau, manimi rūpinasi, tai aš turiu jį saugoti. Taip ir įvyksta abipusiai mainai. Jei nėra šeimininko, tai jie gali priprasti prie kito žmogaus, tačiau šeimininkas bus svarbiausias.

Aišku, jiems liūdna, kai grįžę namo pasiilgsta kitų šunų, todėl šeimininkai neretai sako, jog kelias dienas namuose būna labai ramu.

Ir šiaip smagu, kai eini Laisvės alėja ir sutinki tą šunį kartu su šeimininku, ir matai, kaip šuo veržiasi pasisveikinti.

– Jei šiuo metu šunims vietos pas jus kieme užtenka, ar ateityje planuojate plėstis?

– Tokių minčių yra. Žinoma, daugiausiai šunų atvyksta per šventes, savaitgalius, kai žmonės nori išvykti atostogauti. Šeimininkai prašo, kelia klausimą, ar galime priimti. Atsakau, kad šiuo metu nėra vietų. Tai atsakymas – padarykite, kad tų vietų būtų.

Trumpai tariant, mes ir sakome, jog teikiame šunų darželio ir viešbučio paslaugas. Mes jų niekada nepaliekam, nes, kaip ir sakiau, šunims nuolat reikia dėmesio. Kartais net nesvarbu, diena ar naktis.

Pavyzdžiui, jei šunį atveža vėlai vakare, tai jis pilnas energijos, todėl naktį sugalvoja pažaisti ar pagremžti duris.

Man labai įdomu, kai šunis palieka pensininkai, lyg ir atrodo, kad žmonės tokiame amžiuje tikrai neturi daug pinigų, tačiau gyvūnams visada atranda.

– Taigi jūsų auganti atžala jau nuo mažens bus pripratusi prie augintinių. Galima sakyti, kad baimės gyvūnams išvengta?

– Turbūt, jei nesuklysime kur nors auklėdami. Mūsų dukrai dabar pusantrų metų, jai labai patinka.

– Tiek laiko dirbdamas su šunimis ir turėdamas nemažai patirties, galite pasakyti, kokios dažniausios priežastys lemia, jog šuo nepritampa namuose?

– Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia šuns veislė, ar apskritai jis yra veislinis šuo.

Pavyzdžiui, jei iš prigimties energingas šuo, buvo vedžiojamas, bet laisvės nebuvo duodama, tai akivaizdu, kad užaugęs neišsikrauna, tampa nevaldomas, todėl kenčia visa aplinka.

Didelė problema, kai naujieji šeimininkai neatlieka namų darbų. Perka šunį ir net nepasidomi, kokia aplinka, sąlygos yra tinkamos jam augti. Jei nėra sąlygų ar žinių, tai tampa sudėtinga.

Jei šuo energingas, tačiau nuolat yra stabdomas, gal net patiria šeimininko smurtą, jis tampa agresyvus, piktas. Teko turėti tokių šunų, kurie urzgia prie vaikų. Jei vieną kartą taip nutiko, vadinasi, tas šuo turi problemų, gali net įkąsti.

Taip pat žmonės perka šunis ne iš veislynų, todėl nėra užtikrinti, ar to šuns charakteris atitiks jo veislę. Bet čia individualus dalykas, kartais net nereikia išleisti tų tūkstančių, tiesiog reikia pasidomėti daugiau prieš perkant.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.