Šlapkritis jau į pabaigą, nors šiemet jis labiau sauskritis, bet toks pat niūrus ir tamsus, va tik mėnesio gale saulei pavyko pro debesų masę prasibrauti. O kas vyksta ten, už šilto buto sienų, plikam tyliam miške?
Dar mėnesio pradžioje buvo galima rasti pražydusių plukių, o ir žibučių pumpurai galvas kėlė. Tokie dalykai jau seniai nieko nestebina, kaip ir pražydusios žibutės sausį ar vasarį.
Dauguma vabzdžių arba jau pasislėpę bando peržiemoti, arba pridirbę palikuonių paliko šį pasaulį. Nors, kol nebuvo didelio minuso, naktimis buvo galima sutikti tokius neišvaizdžius balkšvus drugelius – žiemsprindžius.
Paukščių gerokai sumažėjo ir, atrodo, vienintelis giesmininkas – vėjas pušų viršūnėse. Bet jei turėsit kantrybės, įsiklausysit, nepraeis ir kelios minutės, kai išgirsit stuksenant, čirpiant, cypsint, krunksint.
Naktimis ir anksti rytais nenutyla žvirblinės pelėdos švilpavimai. Geniai ir meletos aktyviai taršo sausus stuobrius ieškodami riebių vabalų lervų. Šalia jų malasi tyliai cypsintis ir nuo kamieno viršun lipantis bei žievių plyšius tikrinantis liputis arba garsiau rėkaujantis žemyn galva besikabarojantis bukutis.
Liputis, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Prie jų galite ir mėlynąją, ir didžiąją, ir kuoduotąją, ir juodąją, ir pilkąją zyles pamatyti. Pamiškėse kaip samteliai ant liaunų šakelių supasi ilgauodegės zylės.
Danguje krunksi krankliai ir suka ratus peliaujantys suopiai. Paprastiesiems suopiams draugiją palaikyti atskrenda ir svečiai iš šiaurės – tūbuotieji suopiai. Svečių iš šiaurės padaugėjo ir jūsų soduose.
Turbūt stebėjot kuoduotų svirpiančių paukščių būrius, ryjančius šermukšnius, rojaus ir pragaro obelų vaisius ar vynuoges? Tai svirbeliai. Jiems palaiko kompaniją pasilikę smilginiai strazdai ir sniegenos.
Tiesa, šiemet net iki mėnesio vidurio buvo galima stebėti ir tokius vasarinius paukščius, kaip baltoji kielė ar pilkoji pečialinda. Matyt, tik dabar jie patraukė ten, kur šilčiau.
Kalėdiniai žaisliukai. Svirbeliai, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Nereiktų nustebti pamačius pilkuosius ar didžiuosius baltuosius garnius. Jie sėdės čia, kol ledas visiškai vandens telkinių neužtrauks. O dalis paukščių žiemos prie neužšąlančių upių.
Kalbant apie žiemoti pasilikusius vandens paukščius vėl noriu priminti apie jų maitinimą. Dabar maitinti tikrai nereikia, negavę maisto jie pasitrauktų piečiau, kur to maisto nesunku patiems susirasti. O jei pradėsit maitinti dabar, įpratinsit, jie pasiliks ir tikėsis, kad juos šersit visą žiemą. Juk daug paprasčiau pačiam neieškoti vandens augalų, o laukti, kol turtingi lietuviai sušers savo batono atsargas.
Ir vėl primenu – batonas yra blogis ir nuodas. Paukščiai nuo jo storėja, sutrinka jų fiziologiniai procesai, blogėja jų vislumas. O jei vienoje vietoje susirenka labai daug paukščių, pradeda plisti ligos, kurių pasekmės gali būti daug skaudesnės. Tai pataupykit gulbės ar anties batonui skirtus centus ir jei jums tikrai rūpi paukščiai ir norit parodyti, kaip juos mylit, kai tikrai smarkiai atšals - šerkit grūdais, kombinuotais pašarais, virtomis kruopomis.
Ir dar, dėl Dievo meilės, nustokit panikuoti, pamatę gulbę ant ledo. Sveikam paukščiui prišalti nėra jokių galimybių. Jei paukštis ramiai tupi – viskas tvarkoj, jei blaškosi ir daužosi – va tada galite pūsti pavojaus ragus.
Neprišąlusi gulbė, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
O ką žvėrys? Šikšnosparniai jau miega ir jų trikdyti nevalia. Jiems kompaniją palaiko riebias sraiges sapnuojantys ežiai. Nevisi barsukai ir usūriniai šunys snaudžia, kai kurie vis dar išlenda pasivaikščioti. Nemiega ir šleivakojė meška. Va vos prieš kelias dienas prašlepsėjo viena netoli Svėdasų, tikriausiai Latvijon miegelio trauks.
Šermuonėliai su žebenkštimis irgi baltaisiais kiškiais pasikeitė kailius ir boluoja besniegiam miške. Po ąžuolais kuičiasi ir skanių gilių ieško elniai, danieliai, stirnos, šernai, stumbrai. Žinoma, jiems kompaniją palaiko rėksnys kėkštas. Briedžius jau dažniau galima laukuose pastebėti. Jų patinai ir stirninai kaip tik dabar ragus meta.
Saulei nusileidus pasimaitinti į rapsų lauką išėjo briedė, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
O šernams prasideda vestuvių metas. Žinoma, stebėti jas tikrai ne kiekvienam pasiseka, nes dažniausiai visas smagumas vyksta tamsoje ir tik garsai išduoda apie verdančias aistras. Tiesa, tų šernų kai kuriuose miškuose vos vienas kitas likęs, tai sunku pasakyti, kaip vestuves jie švęs.
Esu kartą naktį užsirovęs ant įsiaudrinusios šernų kompanijos. Buvo visiškai nerealus jausmas klausytis, kaip patinai kriokia, žviegia, kaip traška šakos ir šiugžda sušalę lapai, kai du kuiliai kalasi ir stumdosi.
Patinų oda dabar pastorėjusi, o gerai eglių ar pušų sakais įtrintas kailis virsta į tikrą šarvą, kad konkurento iltys jokios žalos nepadarytų. Nes teisė poruotis su bandos kiaulaitėmis atiteks tik stipriausiam. O po vestuvių patinai vėl atsiskirs ir paliks patelių bei jaunuolių bandas iki kitos rujos. Šernų vestuvės truks iki pat sausio, o vėliau juos pakeis vilkai lūšys bei lapės, bet apie tai kitą kartą.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
