Gyvenimas

2018.11.23 12:33

M. Čepulis. Apie šviečiančius ir plaukus auginančius grybus (komentaras)

2018.11.23 12:33

Pasaulis kaip visad eina iš proto – nuo šalčio neužsikuria dyzeliniai valdovų „Spartanai”, vagiami ir fūromis eksportuojami vaikai, aplinkosaugos exviceministrai brakonieriauja, penktadieniai pajuoduoja. O aš siūlau sustoti ir pagrybauti. 

Sakysit, kur jau daugiau, ir taip prigrybauta. Ne, palikit tą beprotybę ir išeikit pasivaikščiot po mišką arba, pvz., Verkių parką. Dabar, žiemą? Taip. Grybų vis dar pilni miškai ir net yra valgomų, tik gerai jų nepažįstant rizikuoti nevertėtų.

Tačiau yra kur kas įdomesnių, šviečiančių ir auginančių ledo plaukus grybų. Apie ką aš čia? Nebijokit, vartoti tam tikrų grybukų neraginsiu.

Pradžioje apie šviečiančius. Pasaulyje yra daugybė šviečiančių grybų rūšių. Vienų švyti vaisiakūniai, kitų -grybiena. Lietuvoje švytėti gali virš 20 grybų rūšių grybiena (patys vaisiakūniai nešviečia). Ir rudens naktį miške, kai yra užtektinai tamsu, galima tai pamatyti.

Šviečianti kelmučio grybiena, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Tikriausiai esat girdėję legendas, kad po žaliai švytinčiomis žaltvykslėmis miškuose tūno paslėpti lobiai (žaltvykslėmis vadina ir melsvas klajojančias pelkių ugnis, bet jų darbas buvo klaidinti ir skandinti žmones).

Lobių, žinoma, ten niekas nerado, nes po žaliai švytinčiu sutręšusiu kelmu galima rasti tik grybieną, kurios jaunuose hifuose esant tam tikrai temperatūrai bei sočiai deguonies oksiduojasi liuciferinas ir išsiskiria energija šviesos pavidalu.

Dabar kiekvienas iš jūsų galite tokias žaltvyksles pasidaryti namuose. Tereikia surasti kelmą ar išvirtusį medį, ant kurio augo kelmučiai (dažniausiai ir geriausiai šviečiantis grybas). Atsipjauti kelis nedidelius, nestorus medienos gabalėlius (ne žievės) ir parsinešus namo palaikyti drėgnoje tamsioje patalpoje.

Dabar lauke minusas, tad grybienai reikia duoti laiko sušilti (tai užtruks vieną kitą valandą). Galima neilgam pamerkti į vandenį. O tada galėsite visiškoje tamsoje stebėti, kaip jie po truputį pradeda ryškėti (žr. Mindaugo Gasparavičiaus vaizdo įrašą). Tai tikrai užburiantis vaizdas.

Šviečianti kelmučių grybiena, Mindaugo Gasparavičiaus vaizdo įrašas

O dabar apie tuos kitus plaukuotus grybus. Šiomis dienomis, kai temperatūra jau žemiau nulio ir dar nėra sniego, pats tinkamiausias laikas ieškoti ledo plaukų. Ko, ko? Esat kada radę ant žemės nukritusį pagalį, iš kurio it plaukai auga sniegas? Jie panašūs į cukraus vatą ar į labai vešlų baltą pelėsį. Iš arti matyti, kad jie sudaryti iš smulkiausių plaukelių, kurie yra vos 0,02 milimetro skersmens ir gali būti net 20 cm ilgio (aš pats esu radęs tik 8 cm ilgio).

Ledo plaukai, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Man labai patiko vieno garbaus amžiaus fotografo Aleksandro šio reiškinio apibūdinimas – metų šiluma palieka medį. Bet tai nėra tik šiluma ir drėgmė, tai vėl grybo darbas. Tokią teoriją prieš šimtą metų iškėlė vienas mokslininkas ir ji visai neseniai buvo patvirtinta. Tame dalyvauja grybas Exidiopsis effusa. Jis auga ant mirusios lapuočių medienos, dažniausiai kritusių šakų.

Matyt, nuobodu tam grybui žiemai artėjant, tai ir auginasi plaukus. Šiaip pats ledėjimo procesas yra įprastas – esant žemesnei nei 0 laipsnių temperatūrai vanduo, perteklinė drėgmė virsta į ledą. Čia vyksta toks pat ledėjimo procesas, tik grybas jį savaip „paturbina”. Tie ledo plaukai, išlindę pro medienos poras, nevirsta į vientisą ledo gabalą, o išlieka gražūs ir purūs tik dėl grybo. Mat jie sudaryti ne iš gryno vandens, o ten rasta daugybė įvairiausių organinių ir neorganinių junginių (gal todėl tų ledo plaukų valgyt nereikėtų). Ledo plaukai auga ne ant žievės, o iš medienos ir beaugdami žievę net pakelia ir nuplėšia.

Tai tiek šiandien apie grybus ir jų baikas. Smagaus grybavimo.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.