Gyvenimas

2018.11.24 13:11

S. Paltanavičius: kažkada Britanijoje zylės privertė pakeisti pieno butelių kamštelius

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.11.24 13:11

Lietuvoje pati kalendorinės žiemos pradžia. Jūs tikrai pamenate ne vienų metų gruodžio pradžią ir galėtumėte vardinti ir vardinti, kaip ten buvę... Dažniausiai jau būdavo žiemiška ir šalta. Sniegas ir ledelis – didysis vaikų džiaugsmas, dabar lepina tik kai kada. Jau pripratome prie to, kad šiuo džiaugsmu mėgautis reikia iš karto, nes  jis gali čia pat ištirpti.     

Kol kas nesakome, kada tokiu džiaugsmu galėsime dalintis su visais – nežinome. Na, o tai, kiek iškritęs ledas laikysis, yra dar didesnė paslaptis, kurią žino tik gamta. Tačiau turime žinoti, kad  pirmasis sniegelis ar sniegas laikysis labai neilgai.

Tai ir nelabai gerai, ir visai neblogai. Sniegas, iškritęs ant pašalusios žemės, turėtų apsaugoti medžių šaknis, ant žemės  išbarstytas sėklas, žolėje ir paviršiniame dirvos sluoksnyje žiemoti susiruošusius bestuburius. Antra vertus, tirpdamas jis pagirdys žemę, kliustelės jai vandens, o to reikia ne tik mums, bet ir pačiai gamtai.  

Na štai, svirbeliai skuba lesti nuo rudens niekam netekusių gudobelių, šermukšnių vaisiukų. Šiek tiek  jų sulesė juodieji, smilginiai strazdai, šiek tiek žaliukės. Tačiau svirbeliai, atskridę iš šiaurės, yra tikrieji gurmanai, kurie viską supranta apie uogas, vaisius ir sėklas. Tačiau ar šiemet svirbelių bus tiek daug ir jie sules visą šį gerą?  

AFP/Scanpix nuotr.

Na, jeigu jau kalbame apie visokius rudens paukščius,  noriu pristatyti žinomo žurnalisto Domijono Šniuko atsiųstą klausimą dėl vieno paukščio vardo. Tas paukštis – rąšis. D. Šniukas sako, kad taip kaime vadindavo kažkokį rudeninį sparnuotį ir patvirtina, kad jo 1928 m. gimusi sesuo sakė, jog tas sparnuotis atlekia ir lesa šermukšnių uogas.

Galvoju – gal ir mūsų vyresnieji klausytojai primins tokią rusų keliautojo Arsenjevo knygą „Dersu Uzala“. Joje pokariniame vertime aptikau žodį „rąšis“ ir dar paaiškinimą – sibirinis kėkštas. Tada supratau, kad tai turėjo būti riešutinė.  

Kodėl taip pamaniau? Kas bendro tarp riešutinės ir to keisto vardo? Ogi balsas. Taip taip – riešutinės karksėjimas lyg ir aiškina, siūlo tokį vardą.

Iš Tauragės rajono parašė Gintautas Ramanauskas, jo laiškas – apie rudens paukščius, tikriau – apie jų darbelius. „Prieš daug metų pastačiau pavėsinę. Jos stogas skardinis,  todėl jį iš vidaus išklojau 5 cm storio putų polistirenu, kad saulė mažiau kaitintų. Iki šiol viskas buvo gerai, bet va, šį rudenį polistireną pradėjo „atakuoti“ zylės – peša ne blogiau nei lašinius, kurių žiemą prikabinėjame. Gal galite paaiškinti kas tai per reiškinys ir kaip su juo kovoti, nes, jei nieko nedarysi, tai polistireno greitai nebeliks?“

Įdomus klausimas, nors ne pats sunkiausias. Zylės polistireno, žinoma, nelesa. Galimi keli variantai, kodėl jos tai daro. Gali būti, kad šiltinamojoje medžiagoje žiemai įsitaisė kai kurių vabzdžių lėliukės, ir zylės ieško jų. Zylės šioje dangoje gali bandyti pasiruošti sau savotiškas dreves nakvoti, kaip kad daro geniai. Tačiau labiausiai tikėtina, kad paukščiai paprasčiausiai „nepažįsta“ tokios medžiagos ir apsigavę ją palaiko lesama, kaip lašinius. Kuo ir kaip gintis nuo paukščių išradingumo?

Man atrodo, kad zylių išradingumas žinomas visame pasaulyje. Tai jos kažkada Britanijoje gamintojus privertė pakeisti pieno butelių  kamštelių gamybos technologijas, nes ploni folijos kamščiai zylių būdavo lengvai prakapojami. O kaip elgtis šiuo atveju?

Jei pavyktų, reikėtų baltą polistireną perdažyti – net ir menkas spalvos pakeitimas išspręstų problemą. Galima parinkti akiai malonią ir šešėlio, pavėsio, tamsos įspūdžio nesudarančią spalvą. Žodžiu, taip apgauti paukščius ir jų dėmesį nukreipti į lesyklą, kurią įrengti jau metas.

Kol kas zylės taip dar negieda. Atrodo, kad jos tokias giesmes net pamiršusios, prisimins jas tik po Kalėdų. Žinoma, pirmiausia jas išgirs tie, kas zyles lesino. Paukščiams ir jų būsenai taip pat labai svarbu ramus ir sotus gyvenimas.

O dabar keliaujame į miškus – ten bet kokiu oru užuovėja, tyla ir ramybė, o vėjo ošimas medžių viršūnėse – lyg  muzika. Ramus paskutinių viršūnėse užsilikusių lapų šiurenimas, sakytum, nustelbia visus girios garsus. Tačiau nesuklyskite: mūsų žingsnius tikrai girdi stirnos, briedžiai ir elniai, ką jau ten kalbėti apie plėšriuosius žvėris. Mes nesame gamtos gyventojai, todėl daug ko nemokame, labiausiai – nesugebame eiti tyliai, nešmėžuoti.  

AFP/Scanpix nuotr.

Žvėrys apie mus sužino iš anksto. Gal todėl  lengva suprasti sakančius, kad jie niekada girioje nesutiko nei lūšies, nei vilko, ir manančius, kad jų čia visai nėra.

Toks žinojimas tolygus nežinojimui.  Mes, tiesa, žinome, kad žvėrys rūpinasi savo ateitimi, kad turi šiltus tankius kailius, paukščiai  – pūkų apdarą. Ropliai jau miega, varlės – taip pat. Tačiau kai kas dar labai dirba – bebrai kol kas tikrai aktyvūs, jų nugraužtų medžių kelmai baltuoja iš tolo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.