Gyvenimas

2018.11.25 19:01

V. Valiukevičius: Dakare rizikavome važiuodami šalia minų lauko

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt2018.11.25 19:01

Buvo du variantai: arba palikti automobilį ir baigti Dakaro ralį, arba rizikuoti ir važiuoti tarp užminuoto pasienio ir kopų – nusprendėme rizikuoti, – portalui LRT.lt pasakoja žurnalistas Valdas Valiukevičius ir priduria, kad tada nepasisekė vienos komandos sunkvežimiui, užvažiavusiam ant minos. Paklaustas, kas labiausiai žavi Afrikoje rengtame Dakaro ralyje, jis neslepia, kad atmosfera: užklimpus dykumoje, kai aplinkui 100 km atstumu nieko nėra, jausmas veža.

– Dakaro ralyje dalyvavote tris kartus, ir jau visai netrukus pasirodys jūsų knyga „Dakaro kariai“. Ką sudėjote į knygą?

– Pirmame Dakare dalyvavau 2000 metais kaip žurnalistas, o 2002–2003 metais kaip šturmanas. Nors praėjo daug metų, prisiminimai liko ryškūs, todėl pirmoje knygos dalyje – mano įspūdžiai, emocijos. Tuo metu dirbau žurnalistu, todėl išliko daug straipsnių, kuriuos pavyko rasti, taip pat vieno Dakaro dienoraštį. Dalį to panaudojau.

Antroji knygos dalis skirta Pietų Amerikai nuo 2009 m., kai Dakaro ralis persikėlė ten. Rašau apie tuos metus, kai dalyvavo lietuviai. Pateikiau šiek tiek statistikos apie dalyvius ir trasas, ir kaip sekėsi lietuviams. Pirmoje dalyje yra mažiau nuotraukų, nes aš buvau vienintelis fotografas. Antroje dalyje mažiau teksto, bet daugiau labai geros kokybės nuotraukų.

Trečia knygos dalis yra pokalbiai su Dakaro ralio dalyviais – vairuotojais, šturmanais, apie juos pačius, jų darbą.

– Kokius žmones kalbinote?

– Pavyzdžiui, Gintą Petrų, kuris yra turbūt daugiausia Dakaro ralių įveikęs žmogus Lietuvoje. Bet jo pavardė mažiausiai girdėta, nes G. Petrus važiuoja tikrąjį Dakarą, tebevykstantį Afrikoje.

Taip pat yra interviu su mechaniku Dariumi Biesevičiumi-Biesu. Jis važiavo su daugeliu lenktynininkų, jį visi labai vertina. Darius per naktį gali suremontuoti visiškai sulaužytą automobilį. Kiek B. Vanagas vertėsi, tiek jis sutaisydavo automobilį. Biesas Dakaro sunkumą matuoja nemiegotomis naktimis – lenktynininkai miega, o mechanikai dirba.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Dakaro ralyje dalyvavote šturmano kėdėje. Ar turėjote patirties ir kokia buvo pagrindinė užduotis – tiesiog nuvesti iki finišo?

– Iki tol niekada nebuvau šturmanu, todėl norėdami pasitikrinti, ar galime skardinėje dėžutėje ištverti ir pakęsti vienas kitą, su Arūnu Lekavičiumi išvažiavome į ralį aplink Lietuvą – padarėme treniruotę. Ten teko visą laiką kalbėti, duoti tikslius nurodymus. Kai Dakare gavau kelio knygą, pirmame ruože bandžiau daryti tą patį – tada ir supratau, viskas yra kitaip, kad pažymėti ne posūkiai, o orientyrai. Pavyzdžiui, atvažiuoji į sankryžą, o knygoje pažymėta sukti ten, kur auga ąžuolas ar numesta padanga. O tarp orientyrų gali būti šimtai nepažymėtų kliūčių, pavojų, posūkių.

Šturmanas išplėtęs akis turi žiūrėti, nes vairuotojai yra toks sutvėrimai, kurių smegenis užlieja adrenalinas. Ir jų dešinė koja būna labai sunki – nuspaudžia greičio pedalą ir niekaip neatleidžia. Jie tampa panašūs į bulius, pamačiusius raudoną apsiaustą – jei horizonte pamato priešininką, jį bet kokia kaina nori aplenkti. Tai reiškia, kad kartais situacijos būna labai pavojingos.

Kartais būna žiaurios dulkės, pro kurias nieko nesimato. Artėdamas ar lenkdamas nieko nematai, o leki dideliu greičiu – gali kalti į akmenį, įšokti į upės vagą, nukristi nuo skardžio. Tada šturmanas ištempęs ausis ir akis žiūri, kad viskas būtų gerai. Kartą aplenkę automobilį pamatėme, kad važiuojame ant skardžio krašto – dar truputis ir būtume nuo jo nukritę. Pasisekė. Dakare yra sėkmės faktorius. Tai nuo tavęs nelabai priklauso.

– Ar teko vadovautis ne tik prietaisais, bet ir nuojauta?

– Kartą dauguma ralio dalyvių nuvažiavo į dešinę, o mes nuvažiavome į kairę, nes aš taip liepiau. Arūnas manęs gal 50 kartų paklausė, ar tikrai teisingai važiuojame, kur kiti? O kitų nebuvo – važiavome vieni. Bet mano visi prietaisai ir intuicija sakė, kad teisingai vedu. Matėme net dykumos miražus – lyg ir dulkės kažkur kyla, atrodo, kad kažkas tolumoje važiuoja.

Galiausiai pamatėme žurnalistų džipą. Po kiek laiko pralenkėme motociklininką. Rezultatas buvo toks, kad mes startavome už savo komandos draugus prancūzus 45 minutėmis vėliau, o finišavome 1 valanda anksčiau. Pasirodo, dauguma nuvažiavo ne ten, kur reikia, vienas paskui kitą kaip žąsiukai. Niekuo negalima pasitikėti.

– Orientuotis dykumoje pagal pavienius objektus tikrai nėra lengva,  pasitikėti niekuo negalima. Ar teko rimtai pasiklysti?

– Pasiklysti, žinoma, teko visiems. Bet nesame taip stipriai – gal kartą apie 30 minučių sugaišome. Beje, dabar Lotynų Amerikoje yra geresni žemėlapiai, trasos dažniausiai driekiasi šalia miestelių ir kelių. Nenuklysi toli, atsidursi prie kelio ar kito objekto. Žinoma, Atakamos dykuma yra didelė, bet Afrikoje būdavo 200–300 km tuštumos – visiškai nieko nėra. Ten rizikos paklysti, sugaišti labai daug laiko, nakvoti dykumoje buvo daugiau.

– Dalyvauti Dakaro ralyje ir nepatirti nuotykių turbūt neįmanoma. Kas į atmintį įsirėžė labiausiai?

– Prisimenu epizodą, kai važiavome iš Libijos į Egipte, kuriame turėjo būti poilsio diena, reikėjo susiremontuoti automobilį. Be to, buvome 10 dienų nesiprausę, nes nebuvo vandens, dušų. Kažkuriuo metu subyrėjo pavarų dėžė, liko tik 4 pavara, o prieš mus – labai dideli smėlio kalnai. Iš dešinės pusės buvo Egipto siena, o pasienis – užminuotas. Buvo du variantai – arba palikti automobilį ir baigti ralį, arba rizikuoti ir važiuoti tarp užminuoto pasienio ir kopų, stengiantis ant kopų lipti tiek, kad mašina pravažiuotų.

Nusprendėme rizikuoti. Vienas iš šturmanų bėgo priekyje, rasdavo trajektoriją, kad mašina nuo vienos kopos užvažiuotų ant kitos. Taip mes pasiekėme pasienį, neužvažiavome ant minų. Jausmas buvo geras. Jausmas važiuojant ar bėgant – ne tik baisu dėl minų. Tai tokia civilizacijos nepaliesta vieta, kurioje nieko nėra. Atrodo, kad nuo Kristaus ten niekas nepraėjo – kosminė tyla, kosminė aplinka.

Pasienyje organizatoriai visus surikiavo ir pranešė žinią, kad važiuojant per sieną sprogo KTM komandos sunkvežimis – užvažiavo ant minos, todėl iš Tripolio atvyksta išminuotojai. O mes, vietoj to, kad važiuotume į poilsio zoną, nusipraustume ir pailsėtume, turėjom nakvoti ten.  

– O ar pasitaikė rimtų automobilio gedimų?

– Mūsų „Toyota“ 2003 m. nebuvo labai patikima. Be to, padarėme klaidą – Valensijos paplūdimyje buvo žiūrovams skirtas ruožas su dirbtiniais tramplinais, nuo kurių nušokome. Mašina suvaitojo, matyt, įtrūko metalinės detalės, ir tai buvo justi kiekvieną dieną – remontas buvo kaip „tėve mūsų“, kiekvieną dieną ir ne po vieną kartą.

Baigiantis raliui automobilis buvo visiškas kledaras – nežinome, ar pabaigsime paskutinį 30 km ruožą ir finišuosime. Tuos 30 km įveikėme su baime. Privažiavome prie podiumo, o jis – labai aukštas, likusi tik 4 pavara, užvažiuoti sudėtinga. Bet jei neužvažiuoji ant podiumo – nefinišuoji, nors visą Dakarą pravažiavai. Užvažiavome. Antanas Juknevičius sakė, kad lengvo Dakaro nebūna – kiekvienas yra savotiškai sunku, bet  šis buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, visi trys lietuvių ekipažai baigė Dakarą neturėdami nė vieno mechaniko.

Beje, mūsų detalių dėžę vežė „Kamaz“ komanda. Jie buvo labai nustebę, kai pasakėme, kad važiuosim iki finišo – nebuvome panašūs į tokius. Pasibaigus raliui pasveikinome juos su pergale, o „Kamaz“ komandos nariai pasakė – „herojai esame ne mes, o jūs“.

– Kaip manote, ar Dakaro ralis kada nors grįš į Afriką?

– Nemanau, nes Pietų Amerikos rinka yra žymiai didesnė negu Afrikos. Taip pat, atrodo, Pietų Amerikos jau išsisemia, šalys išvažinėtos. Mes prognozuojame, kad ralis gali keliauti į Kiniją ar Artimuosius rytus – ten, kur yra pinigų ir dykumų. Bet asmeniškai, norėčiau važiuoti į Afriką.

– Kodėl?

– Į Afriką labiausiai traukia Dakaro idėja –  ralis vyksta laukinėje gamtoje, dykumoje, kur nėra jokios pagalbos, turi išgyventi. Smėlynai, akmeniniai kalnai, labai daug kliūčių, karštis, dulkės, higienos stoka. Ta atmosfera, kai užklimpsti dykumoje, kažkas sugenda. Išlipi, o kad aplinkui per 100 km nieko nėra – jausmas yra įdomus, jis veža. Pietų Amerikoje Dakaro ralis yra civilizuotas, komercinis renginys. Taip pat jis yra greitesnis, o tai reiškia ir brangesnis.

Kaip apibendrintum patirtis Dakare?

– Didžiausias gyvenimo nuotykis.

– Tačiau nuotykių netrūko ir kitose Afrikos valstybėse, kuriose keliavote savo malonumui. Kokios šalys paliko didžiausią įspūdį?

– Neseniai keliavome po Keniją ir Tanzaniją. Nuotykiai prasidėjo net neatskridus. Pirmiausia, į lėktuvo variklį pateko paukštis, todėl į Keniją atskridome labai vėlai. Gavau žinutę iš įmonės, kurioje užsisakiau automobilį,  kad mūsų išsinuomota „Toyota RAV4“ patyrė avariją, jos negalėsim atsiimti. Buvo sumokėtas avansas, kurio mes, žinoma, neatgavome.

Į Keniją atskridome Naujųjų metų išvakarėse, be to, turėjome iš anksto suplanuotą maršrutą ir užsakytus viešbučius – jei nepajudame pagal grafiką, prarandame visas rezervacijas. Nuvažiavome į nedidelį kurortą, nusisamdėme „tuktuką“ ir išvažiavome ieškoti automobilio nuomai. Radome, spėjome pagal planą, nors su laiku ir teko palenktyniauti – prisiminiau Dakarą ir per Nacionalinį Masai Mara parką padariau „ralį“.

Toliau buvo dar įdomiau, nes į Tanzaniją įvažiavome be vizų. Kadangi buvome perspėti kruopščiai paruošti Kenijos automobilio dokumentus, tokį paprastą ir nereikšmingą dalyką kaip vizos mes paprasčiausiai pamiršome. Jas reikėjo pasiimti pasienyje, bet mes prastūmėme mašiną, užkardas pasikėlė, atsidūrėme Tanzanijoje.

150 km nuo sienos buvo normalus kontrolės postas, daug automobilių ir automatais ginkluotų pareigūnų. Prieina migracijos tarnybos pareigūnai ir apžiūrėję pasus klausia, kur mūsų vizos. O mes klausiam – čia ką, vizų reikia? Išvežė mus į komisariatą, bauda už sienos kirtimą be vizos ir nelegalų įvažiavimą į šalį yra 600 eurų ar dolerių žmogui. Arba galime laukti pirmadienio ir teismo. Visgi pavyko susitarti, grįžome į pasienį ir nusipirkome vizas.

Žinau, kad pristatęs knygą išvyksite į net 1,5 mėnesio truksiančią kelionę. Vėl į Afriką?

– Planuojame keliauti į Pietryčių Aziją – Tailandą, Indoneziją, Sumatros salą, Malaiziją, Mianmarą, Laosą ir Kambodžą. Per pusantro mėnesio apsukti tokį ratą realu, nieko iš anksto neužsakinėjome, viskas priklausys nuo orų ir nuo norų.