Gyvenimas

2018.11.16 13:46

M. Čepulis. Kai Vilnius tampa Aliaska (komentaras)

LRT.lt 2018.11.16 13:46

Atsimenat tuos filmukus, kuriuose rodo migruojančias lašišas Aliaskoje ar Kamčiatkoje? Kaip jos šokinėja, veržiasi į aukštupius, jų kupros vagoja srovę, kaip pakrantėse ir ant užtvankų jų laukia alkanos meškos?

O kada nors įsivaizdavot, kad tai galėsite pamatyti tiesiog čia, sostinėje? Kad ramiai atsistoję ant kranto galėsite stebėti, kaip į priekį iriasi ir taškosi metro ilgio taškuoti gigantai, kaip jie sukasi aplink pateles, rausia lizdus, patelės leidžia ikrus ir visa tai tiesiog jūsų panosėje?

Apie meškas, t. y. meškažmogius, kiek vėliau, o dabar apie šias karališkas žuvis. Atvykite jų dabar pasižiūrėti su savo vaikais ir jiems papasakokite, kad čia neršia Baltijos baseino atlantinės lašišos. Šiemet jų ypač gausu (vien apie Belmontą per 20 suskaičiavau), nes prieš kokius 5–6 metus, matyt, buvo palankios sąlygos nerštui ir mailiaus ritimuisi.

Neršto metu lašišos nesimaitina ir gyvena tik iš jūroje sukauptų medžiagų. Viena „metrinė“ patelė gali padėti iki 25 tūkst. ikrelių, juos apvaisins patinas, kurį atskirti labai lengva pagal didžiulį riestą it kablys apatinį žandikaulį. Patinas aktyviai saugo lizdą nuo konkurentų ir kitų gyvių. Juos dažniausiai ir matysit besitaškančius. Patelės santūresnės, „sėdi“ giliau.

Lašišos Vilnelėje. M. Čepulio nuotr.

Tiesa, lašišos, ypač tos didžiosios, yra labai žaizdotos ir į tas žaizdas labai greitai įsimeta grybelis. Žaizdos atsiranda nuo kliūčių, tarpusavio kovų, dėl lizdo statybos, dėl brakonierių ar žvejų paliktų sužalojimų (vėliau grįžus jūron ir pradėjus maitintis didžioji dalis žaizdų sugis).

Tarp didesnių lašišų malasi ir mažesnės žuvys – šlakiai (migruojantys upėtakiai) bei nykštukiniai lašišų patinai. Nes dalis lašišų patinų, išsiritę ir pagyvenę upėse, nusprendžia niekur nemigruoti – nu nes toli iki tos jūros, ir nesvarbu, kad neužaugsi toks didelis (jų ilgis būna tik 20–40 cm, o migruojančio patino – iki 1,5 m), bet paskui po kelerių metų vėl atgal plaukti šimtus kilometrų nereiks.

Tad jie tiesiog laukia neršto, pasirodžius patelėms nutaiko progą ir apvaisina jų ikrus, kol didieji kabliasnapiai patinai nemato arba jeigu jų tiesiog nėra. Tai vienas iš įdomių prisitaikymų, jei netyčia jūriniai patinai neatplauktų ar būtų per daug nusilpę, vietinė chebra nudirbs jų darbą. O svarbiausia, kad jų pieniai ne prastesni nei tų gigantų. Va čia puikiai tinka ta patarlė apie ūgį ir smūgį.

Ikrus patinai ir patelės paslepia po smulkaus žvirgždo sluoksniu ir dar kurį laiką pasitrynusios po truputį grįš jūron. Žinoma, daliai tai bus paskutinis nerštas. Bet mūsų lašišos gali neršti 2–4 kartus, o štai Ramiojo vandenyno lašišos nugaišta po pirmo neršto. Patinams grįžus į jūrą vėl sumažėja žandikaulio „kablys“ ir žuvys vėl pradeda normaliai maitintis.

O iš ikrų pavasarį išsiris lašišaitės, kurios po poros metų su pavasariniais potvyniais patrauks jūron (išskyrus tuos nykštukinius). Ten augs, maitinsis ir dar po 2–3 metų grįš ton pačion upėn į tą pačią vietą pradėti naują Baltijos lašišų kartą.

O dabar apie meškas. Pas mus, deja, vietoj meškų sutemus iš landynių ir skylių prie nerštaviečių iššliaužia tokie nedaėdę meškažmogiai brakonieriai, apsiginklavę kabliais, žeberklais bei elektros prietaisais. Jie žino, kur yra lizdai, ir aklai mėtydami kablius bando tiesiog užkabinti žuvį, o arčiau esančias žeberklais smaigsto. Dažnai žuvys pasprunka, bet lieka smarkiai sužalotos ir vėliau žūsta nuo traumų bei infekcijų.

Tačiau pilietiški žmonės buriasi į kovos su brakušomis grupes bei su policijos ir gamtos apsaugos inspektoriais juos sėkmingai gaudo ir tą meškažmogių rūšį, tikėkimės, greitai galėsime įrašyti į raudonąją knygą. Ir jūs visi galit prisidėti prie brakonieriavimo mažinimo.

Jei dabar pamatysit kur turguj ar restorane lašišą, kurios mėsos spalva vietoj švelniai rausvos tokia įtartinai pilkšvai gelsva, didelė tikimybė, kad tai nelegaliai neršto metu sugauta ir parduota žuvis. Tokius atvejus reikia būtinai viešinti, kad brakonieriai neturėtų, kam pasiūlyti, o vien dėl savęs labai daug jie nerizikuos. Ir restoranų savininkai galėtų būti sąmoningesni bei atsakingiau rinktis tiekėjus.

Dalis lašišų jau išneršusios, tai suskubkit atvažiuoti prie Belmonto užtvankos – būtinai prigriebkit vaikus (savus, žinoma) pasigėrėti šituo unikaliu reginiu. Smagių įspūdžių, o pamatę prie upių įtartinus asmenis skambinkit 112. 

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.