Gyvenimas

2018.11.18 12:36

Aktorius M. Nedzinskas: negali pasirinkti būti aktoriumi, nes tave pasirenka kiti

LRT RADIJO laida „Pasaulio puodai“, LRT.lt2018.11.18 12:36

„Kai stoji į aktorinį, nesupranti, kur stoji, kas tas teatras, kas yra aktorystė. Ir tas mąstymas keičiasi – dabar viską dar kitaip suprantu“, – sako Lietuvos teatro aktorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas ir teatrinės improvizacijos meistras Martynas Nedzinskas. Prieš tapdamas aktoriumi jis svajojo apie visiškai kitokias profesijas, o vienos svajonės nepamiršta iki šiol.

M. Nedzinskas, prieš pasirinkdamas aktorystės studijas, svajojo tapti ugniagesiu, o dar vėliau – virtuvės šefu. Pastaroji svajonė tapo aktoriaus pomėgiu, kuriuo, turėdamas laiko, jis užsiima iki šiol.

Apie savo vaikystės svajones M. Nedzinskas kalba paprastai: „Iš pradžių norėjosi visus gelbėti, tuomet pamaitinti, o paskui norisi pačiam pabūti bet kuo. Nežinia, gal į senatvę viskas vėl apsivers.“

Vis dėlto, teatras – didžiausia aktoriaus aistra. Klaipėdoje užaugęs M. Nedzinskas lankė vaikų teatro užsiėmimus, todėl ilgai apie studijas negalvojo – iš karto pasuko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos link. Tačiau, sako jis, aktoriaus profesijos pačiam lengvai pasirinkti nepavyks.

„Sakoma, kad to negali pasirinkti pats, tave parenka. Tai tiesa, nes ateini į stojamuosius egzaminus ir tave išsirenka dėstytojai, režisieriai. Kai stoji, nesupranti, kur stoji, kas tas teatras, kas yra aktorystė. Ir tas mąstymas keičiasi – dabar viską dar kitaip suprantu“, – tikina M. Nedzinskas.

BNS nuotr.

Aktoriaus profesija – sudėtinga, nes sunku kiekvieno kuriamo vaidmens ir jo išgyvenimų nesieti su savimi, sako M. Nedzinskas.

„Aš, žinodamas riziką, visada vizualizuoju kitą žmogų ir vaidinu ne save. Kaip sakoma, pasąmonė neturi humoro jausmo ir bet kas, ką darysi, vis tiek anksčiau ar vėliau tave pasivys“, – teigia jis.

Vaidina M. Nedzinskas ne tik režisuotuose spektakliuose, bet ir nemažai improvizuoja. Pasak jo, vaidyba nuo improvizacijos labai skiriasi: „Improvizuojant, idealiu atveju, vyksta įdomus procesas, nebūdingas žmogaus psichikai, nes vienu metu pats save panardini į hipnozę ir tuo pačiu metu save kontroliuoji.

Po geros, tikros improvizacijos neatsimeni, ką vaidinai. Ne veltui atsirado palyginimas su budistinėmis praktikomis. Per tą nesąmoningumą ateina dalykai, kurių pats niekaip nesugalvotum.“

Aktorius taip pat nemažai gastroliauja su teatru, neseniai buvo Pietų Korėjoje ir Italijoje, o pavasarį – Kinijoje. Jį ypač nustebino žiūrovų kultūros skirtumas.

„Seule žiūrovai labai disciplinuoti – ramiai sėdi, vietomis mandagiai nusijuokia. Kadangi jie skaito vertimą titruose, atsiranda šiokia tokia riba, atstumas. Kinijoje žiūrovai šiek tiek palaidesni, jiems teatras reiškia kitą dalyką. Jei rytų šalyse užmiegi per spektaklį, reiškia, kad jis buvo geras – tave atpalaidavo“, – sako aktorius.

Įdomiausia gastroliaujant aktoriui buvo paragauti Azijos šalių virtuvę: „Ragavome visokių patiekalų – nuo dešrelių, aplipintų bulvytėmis, iki įvairios žalios žuvies ir gurmaniškų dalykų. Manęs klausė, ar nebijau apsinuodyti, bet nebijojau. Man labai patiko tai, kad tose šalyse pavalgyti gali eiti bet kur. Čia gal mums atrodytų, kad nešvaru, stalai celofanais apdengti, bet ten net tokioje vietoje atsisėdus maistas puikus.“

Tiesa, susikalbėti su užsienio kalbų nemokančiais azijiečiais, sako M. Nedzinskas – sunku. Aktorius prisimena vieną smagią istoriją: „Susikalbėti angliškai ten sunku, todėl bandėme visokiais garsais. Su jais net ženklais nesusirodysi, nes jie skiriasi. Kartą bandžiaus užsisakyti sriubos ir padavėjas, bandydamas paaiškinti, tiesiog bedė sau pirštu kažkur ties šonkauliais ir aš sutikau, man atnešė, dubenį, kuriame plaukiojo žarnos, odos gabaliukai su plaukais.“

Rytų šalyse jam teko išbandyti ir itin neįprastų skonių: „Neįprasčiausias skonis, manau, buvo žalio jūros ežio. Ir apskritai, kitų žalių, neapdorotų produktų – jie tokių valgo labai daug. Dar ragavau gyvą aštuonkojį.“

M. Nedzinskas save vadina gurmanu ir, nors laiko savo pomėgiams turi mažai, kartais vis dar prisimena svajonę tapti virtuvės šefu.

„Norisi, bet kažin, ar įmanoma – abi specialybės maniakinės ir apimančios visą laiką. Turiu draugų šefų ir žinau, kiek laiko praleidžiama virtuvėje ir kiek reikia darbo, kad taptum šefu. Aktorystėje tas pats – nėra nei grafiko, nei laiko, nei sistemos“, – sako M. Nedzinskas.

Vis dėlto, turėdamas laisvą minutę aktorius improvizuoja ne tik scenoje, bet ir virtuvėje: „Viskas pagrįsta improvizacija – jei neturiu kažkokių ingredientų receptui, tai žiūriu pagal skonį, kas gali atitikti. Pavyzdžiui, šiandien ryte dariau šakšuką – žydišką kiaušinienę su pomidorų padažu. Žinojau tik patį principą, o sudėjau tai, ką turėjau šaldytuve – buvo labai skanu.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Gertrūda Stripeikytė.