Gyvenimas

2018.11.14 16:11

Vairavimo egzaminuotojas: mušti nesu gavęs, bet aprėktas – ne kartą

Marijus Mikutavičius, LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2018.11.14 16:11

Jokiame universitete šios profesijos neišmoksi, todėl įdarbinimo procesas ilgas ir sudėtingas, LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako vairavimo egzaminuotojas Aidas Urbonas. Jis pasakoja, kad vairavimo egzaminas paprastai trunka apie valandą, bet kartais jį tenka nutraukti, nes žmogus ateina nepasiruošęs ir kelia avarines situacijas.

– Aidas Urbonas yra tas žmogus, nuo kurio sprendimo priklauso, ar jūs turėsite vairavimo teises, ar ne. Ar esi gavęs mušti todėl, kad priėmei sprendimą, kuris nepatiko tavo klientui?

– Kol kas dar ne, tikiuosi ir negausiu.

– Ar buvai kada nors aprėktas?

– Ne vieną kartą.

– Tu esi praktikas, kuris važiuoja su potencialiu vairuotoju į kelionę ir t. t. Kiek laiko trunka vairavimo egzaminas?

– Pats vairavimo egzaminas nuo žmogaus pakvietimo, ėjimo iki automobilio, pasibandymo, važiavimo iki rezultatų aptarimo trunka apie valandą. Vairavimo turi būti nemažiau nei 25 minutės. Būna visaip – būna pusvalandis, 40 minučių, bet būna ir virš valandos.

– Ką jūs veikiate tą pusvalandį – juokaujate, sakote vienas kitam anekdotus, susireguliuojate saugos diržą, patogiai įsitaisote?

– Per tą pusvalandį būsimas vairuotojas atsisėda, pasireguliuoja, kaip jam patogu sėdėti automobilyje, pasibando automobilį, ir tada mes pradedame egzaminą, išvažiuojame į miestą.

– Ką reiškia, pasibando automobilį?

– Kelias minutes pasivažinėja aikštelėje. Toks apšilimas – pajausti sankabą, stabdžius, kaip pavaros jungiasi.

– Ką reikia daryti, kad taptum vairavimo egzaminuotoju?

– Kadangi tokios specialybės nėra, jokiam universitete tu to neišmoksti, yra netrumpas įdarbinimo procesas. Pirmiausia turi praeiti atranką. Po to yra vienas egzaminas, tada važiuoji į 3 dienų kursus. Jei gerai atsimenu, apie darbą. Po kursų vėl vairavimo teorijos egzaminai, kaip ir visiems normaliems žmonėms „Regitroje“. Jeigu viskas gerai, mėnesį važinėji su egzaminuotojais– sėdi mašinos gale, stebi jų darbą, mokaisi, kaip tą daryti, kaip vyksta vertinimas ir bendravimas. Po to vėl važiuoji į Vilnių, laikai galutinį egzaminą ir tik tada sužinai, ar esi įdarbintas.

– Pakalbėkime apie egzaminavimą. [...] Ar tikrai žmogui reikia žinoti milijoną kelio ženklų?

– Milijono nėra, nėra tiek daug. Manau, kad reikia.

– Bet aš juk dar gyvas!

– Bet nežinia, kaip aplinkiniai sureagavo į tavo vairavimą. Manau, kad ženklus žinoti reikia. Ar visus mokėti mintinai, čia kitas klausimas. Bet tu turi žinoti, kas, kur ir kaip. Jeigu nežinosi, jei elgsiesi kaip visi kiti... Kiek Lietuvoje žmonių miršta per metus?

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Bet vis mažėja.

– Per daug vienaip ar kitaip. Ar mažėja, ar nemažėja, tai čia...

– Ar tai vyksta, todėl kad jie negali atskirti, kur yra kietoji ar minkštoji jungtis, ar tai galbūt įvyksta dėl kelių infrastruktūros, senų automobilių, amžinai cepelinų spalvos dangaus Lietuvoje, kuris kabo virš mūsų ir viskas tamsu?

– Tai daugiau vyksta dėl pačių vairuotojų, nes mūsų šalyje, manau, toks mentalitetas ir visi daug mažiau atidesni pokyčiams eisme. Jeigu kažkada buvo pagrindinis kelias, staiga atsirado šalutinis, ir tu toje vietoje užmuši žmogų, tai kas kaltas? Tikrai ne kelių infrastruktūra, ne kažkas, kas sugalvojo pakeisti sankryžą, bet pats vairuotojas – tu nepastebėjai kažko.

– Taip, žmogus yra inertiškas daiktas. Jeigu tūkstantį kartų važiuoji pro tą vietą besivadovaudamas viena taisykle, tai greičiausiai, kai ji bus pakeista, kurį laiką darysi klaidas.

– Čia būtina kalbėti apie stebėjimą ir matymą, kas yra aplink tave. Jeigu mes važiuojame „automatu“, taip – darysime avarijas.

– Bet tas žmogus, kuris įsėda į jūsų automobilį, būna išmokęs teoriją?

– Taip, jis būna išlaikęs teorijos egzaminą „Regitroje“ ir vairavimo egzaminą savo vairavimo mokykloje.

– Tai jis tuos testus jau praėjęs, vadinasi, gaudosi maždaug?

– Taip, turėtų.

– Kokie yra automobiliai? Ar yra galingumo riba, ar gali sėsti iš karto į „jaguarą“?

– Visi automobiliai, kuriais laikomas egzaminas, yra nesenesni nei 3 metų. Visi automobiliai yra gan nauji, turbūt net naujesni už tuos, su kuriais tenka mokytis.

– Ar būsimieji vairuotojai turi išlaikyti vairavimo egzaminą ir su mechanine pavarų dėže, ir su automatine?

– Tai yra du skirtingi egzaminai. Išlaikius vairavimo egzaminą su automatine pavarų dėže, į teises įrašomas kodas, kad išsilaikytas egzaminas su automatine, vairuoti mechaninės negalima. O išlaikius egzaminą su mechanine, galima vairuoti bet kokią transporto priemonę, kuriai tinka B kategorija.

– Dažniausiai žmonės, aišku, renkasi automatinę?

– Ne, negaliu to pasakyti. Turime vieną automobilį su automatine pavarų dėže, nes yra daug mažiau laikančių egzaminą su „automatu“. B kategorijos automobilių su mechanine pavara turime turbūt 13. Taigi B kategorijos egzaminų su mechanine pavarų dėže būna daug daugiau negu su automatine pavarų dėže.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Bet, pavyzdžiui, gali išlaikyti egzaminą su automatine pavarų dėže ir nekvaršinti galvos dėl mechaninės, nes galbūt niekada jos nevairuosi?

– Be abejo. Išlaikai teises „automatu“ ir viskas, jeigu tu mechaninės nevairuoji.

– Kam žmonės kankinasi dėl mechaninės?

– Nes visos Lietuvos automobilių parkas yra 11–15 metų senumo. Dažniausiai mechaninės pavarų dėžės visur. Bet žvelgiant į tendencijas – ko link einame mes ir pasaulis – taip, daugėja automobilių su automatine pavarų dėže. Aš pats irgi tokį vairuoju.

– Esi tas, kuris pavairavęs „automatą“, sako, kad niekada nesės prie automobilio su mechanine pavarų dėže?

– Ne, niekada nesakau niekada. Taip, smagu sankaba, pavaros.

– Kai  su egzaminuojamu žmogumi išvažiuojate į kelią, turi tris pedalus, kaip ir vairavimo instruktorius?

– Taip, visi trys pedalai – sankaba, stabdžiai ir akceleratorius.

– Reikia naudoti tuos pedalus, būna atvejų?

– Taip, ir tikrai neretai. Dažniausiai stabdį. Būna ir akceleratorių.

– Bet gal be reikalo panikuoji, egzaminuojamas žmogus puikiausiai sustabdytų pats?

– Manau, todėl mes ir baigiame mokymus, sukaupiame tokią patirtį, kad situaciją vertintume truputį kitaip. Nestabdome bet kada, stabdome tada, kai žmogus jau turėjo būti paspaudęs stabdį. Mes viską darome paskutiniu, kritišku momentu.

– Bet gal jo vairavimo stilius – greitai važiuoti, priartėti, stabdyti?

– Tokio stiliaus žmonių, siekiančių įgyti teises, nelabai būna. Tai įgaunama su metais, su patirtimi. Egzaminuojamieji būna atsargesni, mažiau aštrūs. Mes viską darome jau paskutiniu momentu, siekdami išvengti pavojingos situacijos ar avarijos, ar tiesiog kritinės situacijos.

– Ar būna, kad sakote – išlipk iš automobilio, aš pavairuosiu?

– Mūsų darbe tikrai būna situacijų, kad turime apsikeisti, nes toliau važiuoti su tuo žmogumi yra pavojinga. Mes sustojame, nutraukiame egzaminą, pasikeičiame vietomis, parvažiuojam atgal. Būna, sėdėdamas šalia žmogus verkia.

Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.

Parengė Dalia Smagurauskaitė