Gyvenimas

2018.11.09 13:17

M. Čepulis. Apie meškos, t. y. vilko, paslaugą (komentaras)

2018.11.09 13:17

Jau ne kartą pasakojau apie žmogaus, gelbėtojo ir rūpintojėlio, įvaizdį. Atrodo, jau daug kas supranta, bet vis vien negali be šito. Juk kas kitas pasirūpins laukiniais gyviais, jei ne mes, ar ne taip? Kas kitas pašers alkanus išbadėjusius žvėrelius, paukštelius, juk be mūsų jie galą gaus tą pačią sekundę. Bala nematė tų paukštelių – jei maitinam ne batonu ar sūdytais lašiniais ir ne vasarą, o pradėjus spausti dideliems šalčiai, didelės bėdos nepridarom. Bet dabar pašnekam apie žvėris.

Įsivaizduokit situaciją: sėdi bobulytė kieme ant suoliuko, maitina savo kačiukų armiją, tik staiga į kiemą įbėga vilkas. Šiais laikais 90 procentų bobulyčių galą gautų, 9,999 procentai užmiršę senatvę spruktų ir užsibarikadavusios po 17 užraktų kviestų medžiotojus, policiją, veterinorius ar Puteikį (tas visur važiuoja). O viena vienintelė ramiai pasiūlytų vilkui... pavalgyti. Tiesiog šiaip sau. Vat tokia bobulytė (reikia pripažinti, su kiaušais), visiškai nepamąsčiusi apie pasekmes, taip ir padarė. Ji pamaitino užklydusį vilkiuką ir šis vaikas labai greit suprato, kad žmogus yra geras ir naudingas padaras. Jis nieko blogo nedaro, jo galima nebijoti.

Vilkiukas atsivedė ir savo bailesnį brolį. Ir tiesiog apsigyveno prie bobulytės. Bobulytė suserga, išlekia miestan ir jos „augintiniai“ lieka vieni. Tada bobulytės kaimynai staiga supranta, kad jų kiemuose, šalia jų vaikų laksto vilkai (nežino juk jie, kad tai jauni ir nepavojingi vilkiukai). Vieniems panika ir šokas, jie be šakių lauk neina, kiti smalsauja ir net linksma jiems, kai vilkas pavagia čipsų pakelį (niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad rašysiu tokį sakinį). Žmonės panikuoja, kreipiasi į atsakingas institucijas – niekas netiki, liepia šungaudžių ieškot. O kas tokiu dalyku galėtų patikėti, juk nieko panašaus iki šiol nebūta. Greičiausiai vilkiukai buvo jau susidūrę su žmogumi (nelegaliai paimti, auginti ir, matyt, išmesti), todėl ir nepabijojo eiti pas bobutę. Ir dabar žmogaus įsikišimas jiems kainuos arba kulką, arba kalėjimą, nes kito kelio nėra.

Bobutės maitintas jaunas pilkis, M. Čepulio nuotr.

Bobutė pasielgė nors ir drąsiai, bet labai kvailai ir neatsakingai. Kaip ir kiekvienas iš jūsų, kurie kada nors šėrėt ar šersit laukinius padarus. Nesvarbu, ar tai jauki lapė, ar prie žvejo atšokavusi audinė, ar žmogaus nebijantis briedis. Jie supranta, kad iš žmogaus galima gauti skanaus ir lengvai pasiekiamo maisto, keičiasi jų elgsena, ilgainiui jie darysis vis drąsesni, eis arčiau žmogaus ir kaulys. Ir gali nelaukti, kol žmogus savo noru pasidalins maistu, gali bandyti atimti jėga (prisiminkit pietų šalyse miestų beždžiones), gali sužeisti, išgąsdinti, užkrėsti kokia liga. Arba atvirkščiai, koks piktavalis tiesiog nuskriaus maisto prašinėjantį padarą.

Čia reiktų paminėti ir žvėrių šėrimus žiemą. Dažnai diskusijose medžiotojai giriasi, kaip jie padeda vargšams gyvūnėliams žiemos metu, kaip jie rūpinasi, kad netrūktų maisto. Taip, tai buvo aktualu per ledynmetį (turiu omeny, prieš kelis dešimtmečius, kai sniego buvo kalnai ir tikrai buvo šalta). Dabar gyvūnų šėrimas turėtų būti visiškai uždraustas, nes šeriama vieninteliu tikslu – išlaikyti žvėris savo medžioklės plotuose.

Jau buvo prisižaista su šernais, kai jų populiacija keliskart padidėjo vien dėl besaikio šėrimo. Kai sniego yra nedaug, žvėrims visiškai nereikia papildomo pašaro. Kai tokie plotai kirtaviečių su sultingomis atžalomis, elniai, briedžiai, stirnos, stumbrai puikiai prasimaitina be jokios pagalbos, o jei žiemos gale keli nudvės – taip ir turi būti, nereikia gamtai silpnų ir neprisitaikiusių. Ir tą kvailą tradiciją – puošti eglutę daržovėmis, kurių niekas gyvenime net neparagauja, reikia rauti su šaknimis.

Jaunas vilkas šalia namų, M. Čepulio nuotr.

Gerbiamos auklėtojos ir mokytojai, tai yra blogiausia, ką galite parodyti savo vaikams. Tai ne rūpestis, o neatsakingumas. Va nunešam nevalgomo maisto į mišką ir parodom, kaip vargšai neįgalūs žvėrys tiesiog negali be jūsų. Išeikit pasivaikščioti po snieguotą mišką, paskaitykite pėdsakų knygą, papasakokite, ką žvėrys veikia miške. O jei jau be šėrimo niekaip – važiuokit pas žmones, kurie laiko įvairiausius naminius gyvius ir leidžia juos maitinti, glostyti, bučiuoti – ten galima rūpestį kibirais dalinti.

Aš žinau, kad tų bobučių ir diedukų jau neperauklėsi. Kaip leido savo paskutinius pinigus  balandžiams arba katinams šerti, taip ir toliau leis. Ir žinau, kad tikrai sunku susiturėti, kai jūs stovit šalia laputės, o ji savo gražiomis akimis prašo skanėsto. Mes kažkaip, kai matom jaukų laukinį padarą, norim tik dviejų dalykų – paglostyti arba pašerti. Kitų alternatyvų nėra.

Bet pabandykit pasikalbėti. Ypač, jei šalia yra jūsų vaikai. Ir papasakokit girdint vaikams: „eik, lape, pati medžioti, esi stipri, gabi pasigauti kokią pelę, aš tau nieko duoti negaliu, nes tu eisi pas kitus daugiau prašyti, o kiti nebus tokie geri ir tave gali nuskriausti“. Tegu klauso vaikai ir supranta, kad žmogus nėra pasaulio valdovas, geradaris ir gelbėtojas ir be jo tiesiog visi išdvėstų, ir kad kuo mažiau kišimės į gamtą, į jos procesus, kuo daugiau apie ją mokysimės, sužinosim, tuo bus visiems geriau, ir tai bus geriausia pagalba.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.