Gyvenimas

2018.11.10 10:18

S. Paltanavičius: kai kur sveikų grybų dar žada būti ilgai

Lietuvoje ruduo, bet dar labai nerudeniškas. Kai jau ranka pasiekiamas lapkričio vidurys, tokios temperatūros ir tokie gamtos vaizdai perša mintį, kad kažkas nutiko. Jau paskutinis rudens mėnuo,  grimztame vis giliau į tamsą. Iki trumpųjų dienų meto prieš Kalėdas lieka pusantro mėnesio.

Ir diena trumpės pusantros valandos. Sakytum – visai nedaug. Dabar galėtume laukti kitokio rudens, tačiau kol kas galime sakyti, jog kiekviena diena krauna būsimą kraitį būsimai išvadai apie keletu laipsnių šiltesnį lapkritį. Kažkas sakys – vėl rekordas.   

Nežinia, kaip ten su tais rekordais. Gamtoje jų nėra ir neturėtų būti. Tai, matyt, kilo iš mūsų noro matyti ir žinoti per daug, daugiau, nei gali parodyti ir pranešti gamta.

Ar ne per dažnai mes vis žiūrime pirmyn ir kalbame, kas bus po mėnesio ar dviejų, bet nematome, kas dedasi šiandien. O šiandien vyksta įdomiausi dalykai.

Gamta ir mūsų patirtis, darbai sukasi viename rate. Taigi, pirmiausia apie šių dienų gamtą. Kaip retą kurį rudenį Lietuvoje dar grybaujama.

Renkamos ir žaliuokės, tokios gražiai geltonos, gurgždančios. Jų galima rasti daug kur. Tačiau auga ir rudmėsės, voveraitės, ūmėdės,  raudonikiai ir net baravykai.  Neregėję šalnų grybai yra sveiki, valgomi. Kai kur, kad ir Kuršių nerijoje, tokie jie žada būti ilgai. Tiesa, čia labai trūksta drėgmės.

S. Paltanavičiaus nuotr.

Tai dar viena šio rudens tema, nes daug kas skundžiasi, kad ir vėl tušti šuliniai. Kas čia atsitiko – praeitą rudenį visa Lietuva plaukė, o dabar ir vėl gyvename sausroje. 

Tačiau gal galite pasakyti, kad paskutinįkart lijo? Visos vasaros pobūdis – drėgmės naudojimas, garinimas. Galima sakyti, kad ši tendencija išliko iki šių dienų. Taigi, aktyviai naudojant ir dar nutekinant melioracijos sistemomis,  vanduo ištekėjo, paliko sausus gana gilius sluoksnius.

Ar ir vėl kalbėsime, kaip prieš trejetą metų, kai rudenį žmonės vežė ir į šulinius vandenį pylė? Ar būna iš to kokia nauda?

Matyt, nedidelė, nes šulinys dugno neturi, vanduo ima ir susigeria į „tuščią“ mineralinį sluoksnį. Tame sluoksnyje vietos vandeniui – neregėtai nepamatuotai, taigi – nesistenkime jo pripildyti, nieko tuo nepasieksime.

Tai ko laukti?

Laukti turime kuo daugiau lietaus, galbūt – net sniegelio. Sniegelis tirpsta palengva ir geriasi į dirvą, paviršinį sluoksnį jį pripildydamas. Tačiau kiek turi lyti ir snigti, kad  šuliniai atsigautų... Gali būti, kad tikrą rezultatą galima būtų pamatyti tik pavasarį.

Su gamta susitarti nepavyks, nes mes per ilgai darėme viską, kad vanduo kuo skubiau nutekėtų, sausinom, dailinom, o iš esmės sistemingai bloginom savo žemės hidrologinį režimą. Pelkės, tos drėgmės kaupyklos, yra taip nuskausmintos, nudrebintos, išartos, iškastos, kad buvo netekta upelių ištakų bei aukštupių, pagaliau – tuos upelius maitinusių, juos gimdžiusių pelkių. Taigi, žvelgdami į sausą šulinio dugną, prisiminkime, kas tą darė, kas džiūgavo, kad pelkių nėra.

Taip, tikrai džiūgavo. Pamenu vaikystės knygas, rašytas tada, sovietmečiu. Jei jau rašė apie pelkę, tai kaip apie blogį, gyvatyną, kurį sunaikino darbščios ir teisingos socializmo statytojo rankos.              

O gervės – iš tų pelkių. Ir niekam negalima dėkoti, kad jos čia yra, nes tik patys paukščiai sugebėjo prisitaikyti prie pakeisto, iš esmės sunaikinto biotopo. O kiti paukščiai, vabzdžiai prie to nepritapo ir išnyko. Gali būti, kad jau niekada čia nesugrįš.

Keista – šiandien gyvename tą žinodami ir niekas nesako prisipažindamas: tokia graži pelkė buvo, o aš ją sunaikinau... Ten perėjo tetervinai, ten angys gyveno...

Suprantu, kad tada retas gebėjo atsispirti liepimui naikinti. Net ir mokslininkai planavo, projektavo ir ruošė pamatus naikinimui, tą gerai suprasdami. Bet tylėjo...

Kita vertus, pasižiūrėkite dar 1969 m. sukurtą dokumentinį filmą apie profesorių Tadą Ivanauską. Jis eina Paluknio pievomis, nepataisomai sunaikinto, paniekinto Merkio krantu ir filmuojančiai kamerai sako: „Tokį gamtos kompleksą sunaikino...“ Jis kažkodėl išdrįso pasakyti... Nors ir per vėlai...

Kad nepagalvotumėte, jog ši nesamų vandenų ir sunaikintų pelkių tema šiaip sau, pateikiame dar vieną mums Lietuvoje nelauktą ir nežinomą naujieną: Belgijos „Pairi Daiza“ gyvūnų parke, esančiame Heno mieste, pasirašytas memorandumas, skirtas vienos rečiausių pasaulyje papūgų rūšių – Spikso aros – apsaugai. Toks susitarimas skirtas labai konkretiems veiksmams, nes ši papūga jau seniai neaptinkama įprastoje aplinkoje Brazilijos miškuose. Visa tai įvyko dėl žmonių veiklos.

Vieni jas gaudė gyvūnų prekeiviams, kiti medžiojo maistui, o dar kiti kirto jų gyvenamus miškus.  Dabar gamtoje jų nebelikę. Tiesa, prieš dešimtmetį matytas vienas patinėlis, kuris skraidė su svetimos rūšies patele. Iš tokios draugystės negalima nieko laukti ir tikėtis – ji veikiau graudi ir liūdna.    

Tačiau rūšį pavyko išgelbėti nuo visiško išnykimo, ir tą padarė tikrai ne valstybės ir vyriausybės. Yra pasiturinčių žmonių, suprantančių tokias problemas ir dalį savo pinigų skiriančių gamtos ar atskirų jos rūšių išsaugojimui.

Tokių žmonių rūpesčiu buvo surastos pas įvairius mėgėjus laikytos Spikso aros, nupirktos, joms sudarytos geros veisimosi sąlygos. Žinoma, tokį atsakingą darbą vykdė geriausi pasaulyje specialistai. Beje, o memorandumas Belgijoje tikrai neturi nieko bendro su Briuseliu ir Europos Sąjungos lėšomis. Tiesiog gyvūnų parko savininkai  ir specialistai ėmėsi tokios iniciatyvos.