Jauni atlikėjai kuria gerą muziką, tačiau vienintelė idėja, už kurią kovoja šiuolaikinis jaunimas, – medicininių kanapių legalizavimas, portalui LRT.lt sako grupės „G&G Sindikatas“ narys, taiklių bei ironiškų repo tekstų autorius Kastytis Sarnickas-Kastetas, pristatantis pirmąjį savo romaną „Turnė“.
– Pristatote pirmąja savo knygą „Turnė“, pirmiausia akį patraukia viršelis – kaukolė, ryški rožinė...
– Viršelio iliustracijos autorius – mano geras draugas ir „G&G Sindikato“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Parinktos spalvos savotiškai atspindi knygos turinį, nors veikiausiai, pamatę violetinę bei ryškią rožinę, skaitytojai trūkčios pečiais nesuprasdami, kodėl.
Jei prieš metus man būtų leidėjai pasiūlę tokį viršelį, tikrai būčiau atsisakęs. Tačiau tie, kas perskaitys knygą, tikrai supras, kodėl sutikau, kad viršelyje būtų šaltibarščių spalva.
– Knyga „Turnė“ pasakoja apie 15 metų gyvuojančią roko grupę „Alkūninis velenas“, kurios nariai leidžiasi į 10 dienų koncertinį turą po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Veikiausiai rašydamas rėmėtės ir savo scenine patirtimi, o kai kuriose situacijose galima atpažinti ir „G&G Sindikato“ narius ar grupės gyvenimo epizodus? Ar šioje knygoje fikcija kažkiek susipina su tikrove?
– Kažkada su „G&G Sindikatu“ buvome išvykę į koncertinį turą, trukusį apie aštuonias dienas. Jo metu aplankėme šešis ar daugiau miestų (jau tiksliai nepamenu). Toje kelionėje patyrėme daug nuotykių.
Nors negaliu pasakyti, kad šioje knygoje būtent mūsų atsiminimai, kažkiek tos realybės, susipinančios su fikcija, yra. Vis dėlto tikiuosi, kad skaitytojai supras, kad tai ne knyga apie „G&G Sindikatą“, o tiesiog knyga apie muzikos grupę.
Bendraudamas su muzikantais pastebėjau, kad dažniausiai visos koncertinės istorijos yra gana panašios. Ši knyga susideda iš juokingų istorijų, kurias sukūriau šiek tiek hiperbolizuodamas realias situacijas.
E. Blaževič/LRT nuotr.
– Knygos „Turnė“ pristatyme parašyta: „Laikai pasikeitė, maišto kultūra mirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.“ Manote, kad šiandien atlikėjai daugiau dėmesio skiria reklamai nei muzikai ar kūrybai? Ko įnešė socialiniai tinklai ir įvairios programėlės, skaičiuojančios sekėjų skaičių, peržiūras, perklausas tinkle ir pan.?
– Aš sąmoningai rašau apie muzikantus, kurie kažkada buvo pankai, jauni išgarsėjo ir tapo populiarūs Lietuvoje. Ir mes, „G&G Sindikato“ nariai, kažkada buvome maištininkai, kažką norėjome keisti. Tačiau laikai pasikeitė, rodos, nebėra maišto Lietuvos ir pasaulio jaunimo muzikoje.
Nesakau, kad tai blogai. Jauni atlikėjai kuria gerą muziką, tačiau vienintelė idėja, už kurią kovoja šiuolaikinis jaunimas, – medicininių kanapių legalizavimas, kad būtų padėta sergantiems žmonėms. Kaip ir sakiau, tai nėra blogai, bet tai nėra vienintelė idėja, apie kurią gali kalbėti muzikinės grupės.
Kažkada mes dainavome „Bet aš vis tiek gersiu alų savo Vokiečių gatvėj...“ – šis tekstas ne apie alaus gėrimą, o apskritai apie draudimą, laisvių varžymą. Nesakau, kad esu prieš visus draudimus, tačiau atrodo, kad tų draudimų kasdien daugėja. Taigi mes kūrėme apie tai.
Šiuolaikinėje jaunimo muzikoje pasigendu to, kad niekas nebenori kovoti už tam tikras idėjas, maištauti. Visi nori patikti, surinkti kuo daugiau „patinka“ paspaudimų. Dabar populiari liūdna repo muzika, kad mergaitės dažniau klausytųsi kūrinių „Youtube“...
– „G&G Sindikatas“ scenoje jau daugiau nei 20 metų. Ar pastebite, kaip per tą laiką pasikeitė šios grupės muzika?
– Dažnai apie tai diskutuojame, bandome rasti savo identitetą. Manau, bus norinčių rasti šioje knygoje mūsų grupės narius, tačiau ji tikrai nėra apie mus. Yra savotiškos identiteto ir muzikinės prasmės paieškos – to mūsų grupė taip pat ieško. Mes ieškome savęs gyvenime.
Išleidę albumą galvojame, ką daryti toliau, kokią muziką kurti. Jaučiame, kad vyrauja naujos muzikinės srovės, tad galbūt nesame tokie aktualūs muzikiniu atžvilgiu. Tačiau visą gyvenimą darėme tai, kas mums patinka – muziką, su kuria užaugome. Todėl ir kuriame tą repą, nuo kurio linksi galvos, ir tuo džiaugiamės. Manau, knygos herojai taip pat galiausiai išsiaiškina, kokia yra jų muzikinio gyvenimo prasmė.
– Jūsų kuriami repo tekstai – taiklūs, ironiški, aktualūs. Knygoje viso to taip netrūksta?
– Čia galbūt skaitytojai galėtų įvertinti. Rašydamas knygą nevargau, parašydavau atskirus skyrius, eidavau į kavinę, skaitydavau juos ir širdyje kikenau, o kartais sudrėkdavo akys. Blogiausia, kad vėliau šią knygą išmokau kone atmintinai ir ilgai negalėjau paimti jos į rankas. Gavęs popierinį variantą, prisileidau vonią, atsiverčiau ir supratau – aš tikrai parašiau velniškai gerą tekstą.
– Esate pasakojęs, kad knygą rašyti pradėjote klausydamasis vinilo, kurį pats įsigijote Dubline. Koks tai vinilas?
– Tikrovėje nėra mano aprašytos grupės „Alkūninis velenas“, nors ką gali žinoti, galbūt kur nors „Youtube“ platybėse tokia atsiras, tačiau „Spotify“ programėlėje yra sukurtas grojaraštis pavadinimu „Alkūninis velenas“. Jame muzika, kurios klausiausi rašydamas knygą.
Pirmasis kūrinys grojaraštyje ir yra iš Dubline pirkto vinilo – Neylo Youngo „Cortez The Killer“. Pamenu, šio kūrinio klausiausi ir su grupe Dubline vykdamas į koncertą. Tąkart galvojau, kad esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje, nes galiu viename autobusiuke būti su geriausiais draugais, klausytis mėgstamos muzikos ir dirbti darbą, kurio net negaliu pavadinti darbu, nes muzikavimas scenoje yra mūsų gyvenimas. Tai galbūt dar viena paralelė, kurią galima kažkaip susieti su „G&G Sindikatu“.
– Pabaigus knygą galbūt kirba norai parašyti ir dar vieną?
– Parašius knygos juodraštį, tokios mintys kirbėjo, bet vėliau supratau, kad parašyti knygą yra viena, o pabaigti ją, kad ji pasiektų skaitytoją, visai kas kita. Kai diena iš dienos turėjau skaityti savo tekstą, jį nuolat redaguoti, kažkiek pavargau ir šiuo metu neturiu minčių parašyti dar vieną knygą.
Nesakau, kad tai buvo sunku, tačiau visi papildomi darbai atėmė iš manęs malonumą, kurį patyriau rašydamas. Vis dėl to, ką gali žinoti, pažiūrėsim, kaip žmonės priims ir supras šią knygą. Galbūt...
– Ar laisvalaikiu daug skaitote? Kokias knygas renkatės?
– Didžiausia bėda, kad daug skaitau „Facebooke“, daug informacijos portaluose. Kalbant apie knygas, skaitau nei daug, nei mažai – tiek, kiek reikia. Kažkada suvokiau, kad knygų yra begalė ir aš niekada nespėsiu susekti visų madų, todėl dažniausiai skaitau laiko patikrintus kūrinius, klasiką, kūrinius, pelniusius tam tikrą vardą, šiuolaikinę literatūrą. O šiuo metu traukia detektyvai.
Daugiau K. Sarnicko-Kasteto knygos „Turnė“ pristatymo akimirkų – nuotraukų galerijoje.
