Gyvenimas

2018.11.02 12:31

M. Čepulis. Apie mirtį (komentaras)

LRT.lt2018.11.02 12:31

Vakar minėjom Visų Šventųjų dieną. Tad ta proga pašnekėkim apie mirtį. Ne, ne apie mūsų, žmonių, o apie mirtį gamtoje, visas žmogiškas emocijas numetę šalin (žinau, kad kai kuriems iš jūsų tai neįmanoma, bet pabandykit).

Ir pašnekam apie natūralią mirtį (apie tą, kuri be žmogaus įsikišimo). Turiu omeny, kad jei kažkam žarnas paleidžia vilkas, jei kažką sulesa paukštis, jei kažką užpuola virusai, jei negyvai nusiurbia erkės, jei medį išverčia vėjas arba gėlę išrauna šernas, tai yra natūralu.

Gamtoje mirti nuo senatvės yra labai mažai šansų (todėl nelaisvėje gyvūnai išgyvena kur kas ilgiau). Jei tavęs nepribaigs plėšrūnai, konkurentai, pribaigs ligų sukėlėjai. Gamta nėra vaivorykštėmis padabintas Disnėjaus filmukas, kur įvairiausių rūšių vabzdžiai, žvėrys ir paukščiai gyvena kartu santarvėje ir taikoje.

Tai tikrai nėra draugiškas koegzistavimas (taip, tarp atskirų kelių rūšių jis galimas), tai yra mirtina, negailestinga kova. Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę miršta silpnesni, išgyvena stipresni. Miršta prasčiau prisitaikę, išgyvena tie, kurie sugeba greičiau adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų (tai labai svarbu dabar, nes tuos kaitos procesus, be visa ko, labai pagreitino žmonija).

Ar gyvūnų tikslas išgyventi kuo ilgiau? Tikrai ne. Kiekvienos rūšies tikslas – išsilaikyti savo nišoje ir užtikrinti giminės tęstinumą. Todėl rūšys turi savo strategijas. Varlė „žino“, kad nuo kiaušinio iki tol, kol ji išlips iš vandens, išgyvens 1–10 palikuonių, todėl deda kelis tūkstančius kiaušinių. Erelis „žino“, kad prieš jį nelabai kas šakosis, todėl deda du kiaušinius, o išsiritęs vaikas (jei trūksta maisto) sulesa brolį, nes geriau vienas stiprus nei du paliegę.

Ir visur taip. Gamtoje mirtis yra naujo gyvenimo pradžia, ji – būtina gyvybės sąlyga (visada apie tai pagalvokit, kai matysit, kaip lapė traiško dar aklus peliukus, ir vėliau, kai lapės lavoną ris musių lervos).

Mirtis sugrąžina į žemę tai, ką organizmas buvo pasiėmęs iš jos, kol gyveno. Niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Mirtis suteikia gyvybę milijonams kitų organizmų, kurie mirę vėl tą patį dovanos kitiems, ir taip toliau. Todėl mirtis yra lygiai tokia pat šventė, kaip gimimas. 

O dabar, tėveliai, pamatę mirusį paukštelį, pelę (prie didesnių žvėrių lavonų gal nereikia kapstytis), neslėpkit jų nuo savo vaikų, nebandykit išvengti nepatogių klausimų – kaip tik pakvieskit arčiau savo atžalas. Apverskit lavonėlį, parodykit vaikams, kokia ten vyksta puota, kaip nuo jūsų skuodžia visokie maitvabaliai, trumpasparniai, kaip slepiasi sliekai, kaip nepatenkintos rangosi musių lervos, kaip laimingas tarpsta pelėsis.

Papasakokit, kad čia yra ne baisios šlykštynės, o tie tarpininkai, kurie negyvą organizmą išskaidys į medžiagas, kurias naudos kiti organizmai. Papasakokit, kad kažkoks paukštelio elementas pateks į žemę, jį pasiims koks nors augalas, per jį – vikšras, vėliau jį – vėl kitas paukštis, kuris atsives kitų paukščių, kuriuos suės paukštvanagis, kurį pribaigs kokia bakterija, kurią suris kita bakterija, kurią suris koks pirmuonis (vienintelė tikra pasaka be galo).

Ir nebesriūbaukit matydami, kaip vilkas nusuka sprandą elniukui, kaip grybai palengva suėda medį ar skruzdės pribaigia žiogą. Jie nemiršta – jie suteikia gyvybę kitiems.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.