Gyvenimas

2018.10.28 12:20

L. Klimka. Laidojimo papročiai prosenovėje (komentaras)

2018.10.28 12:20

Ateinanti savaitė bus sureikšminta Vėlinių švente – iš prosenovės kilusia lietuviška tradicija aplankyti mirusiųjų artimųjų kapus. Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Juk kosminiu šalčiu dvelkteli naktimis prasiverianti dangaus bedugnė. Joje išryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią į dausas; tas kelias einąs Pasaulio medžiu. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir patys senieji mūsų krašte antkapiniai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą.

Mirusiųjų laidojimo papročiai mokslininkų laikomi bene pačiais tvirčiausiais, bet jie gali žymiai skirtis net ir to paties etnografinio regiono ribose. O ką jau kalbėti apie istorijos tėkmę… Norint suprasti jų prasmę, pirmiausia reikia žinoti papročio kilmę, kuri aiškėja iš archeologinių tyrinėjimų. Mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių laidosenoje atsispindi gana sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida. Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu jaučiama ir prietaringa mirusiojo baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Ten vėlių suolelis... Kapo įranga atspindėdavo įsivaizduojamo Visatos surėdymo bruožus, – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį. Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajausti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius. 

Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi būta kremacijos ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, nelygu kuri kultūra ar gentis, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu. Seniausias palaidojimas mūsų krašte yra rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristaus gimimą. Akmens amžiaus žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis, – taip miega kūdikiai. Gal tuo būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidojama arti namų, taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. 

BNS nuotr.

Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais; kai kurie net trimis jų eilėmis. Šie įrenginėti labai sudėtingai – išskiriami net devyni jų tipai. Iki 1100-ųjų metų prieš Kristų čia išliko senoji tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo tos datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi per tūkstantį metų. Pilkapius  supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo  akmenų „namelius“, kurių viduje – urnos palaikų pelenams. Gal pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą? O pilkapynai būdavo įrenginėjami jau toliau nuo gyvenviečių; nereta, kad jie yra už vandens, – upės ar ežero. Taigi mirusiųjų pasaulis „nutolo“. 

Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos? Pasirodo, kad bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie 500 metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi kūnų deginimo idėja tikriausiai bus atėjusi tuo prekybos keliu.

Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame po Kristaus gimimo, mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios paslaptingos prasmės. Dar svarbesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva tiksliai į šiaurę. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų. 

V amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Antroji kūnų deginimo banga kilo iš pietryčių. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Mirusiųjų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis apvalo vėlę nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame nuodėmingame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltuose ir susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti nuo kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas. Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei, taigi antrą kartą kremavimo laužai liepsnojo apie 800 metų.          

Lietuvoje per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse būdavo kūrenami laužai. Juose sudegindavo senus antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo giminaičius, kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus. Šiandien tokia tradicija tebėra gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Ir raudojimo balsu prie kapo paprotys dar neseniai čia tebebuvo gyvas. Tik nuo 1880 m. kapinėse per Vėlines imta degti atminimo žvakeles; tačiau greitai tas paprotys išplito visoje Lietuvoje.

Kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono kryžiai buvo visai kitokie. Aukštaičių laibieji akmenstulpiai, pražydę viršūnėse kalvio nukaltomis saulutėmis ar lietiniais kryželiais, puikiai derėjo su klevų ir beržų guotu. Dzūkiškieji kryžiai labai stiebiasi į aukštį, lenktyniaudami su variniais pušų kamienais, o jų mediniai spinduliai – tarsi saulės šviesos pluoštai pro medžių šakas. Žemaičių ąžuolinių kryžių kresnos formos atliepia ąžuolų ir skroblų kuplumą, taigi irgi „nusižiūrėtos“ iš aplinkinės gamtos. Visa tai sukurta su nuostabia grožio bei harmonijos su supančia gamta pajauta. Mūsų tradicinio kraštovaizdžio ypatybė – kaimo kapinaičių medžio guotai.

Sakoma, kapinės geriausiai atspindi tautos kultūrą. Tad išlaikykime lietuviškąsias mirusiųjų pagerbimo tradicijas, neleiskime, kad jas užgožtų miesčioniško kičo banga. 

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.