Gyvenimas

2018.11.03 14:13

S. Paltanavičius: teisė atimti gyvybę yra labai sunki

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.11.03 14:13

Lietuvoje lapkričio pradžia, paskutinis rudens mėnuo. Dienai trumpėti liko tik pora valandų ir pusantro mėnesio. Dabar turėtume įžengti į tamsių dienų, ilgų naktų ciklą. Tokį lapkritį mes ir įsivaizduojame. Žinoma, jis gali būti kitoks nei visi, tačiau kai kas jame yra labai lapkritiška. Taigi, ką jis turi nuveikti, kuo išsiskirti iš kitų metų mėnesių?

Jam turėtų tekti ypatingi darbai, iš kurių didžiausi du: nuskainioti lapus ir gamtą paruošti žiemai. Žinoma, dar galėtume lenkti pirštus ir skaičiuoti, skaičiuoti... Bet šie du svarbiausi. Nors gali atrodyti, kad lapus skainioti yra vaikėzo, bet ne rimto rudens darbelis. Po spalio jų ir taip nedaug beliko, o jeigu kiek ir kabos ant šakų...

Taigi, kuo daugiau jų kabos, tuo didesnė grėsmė medžiams. Dabar dar gyvename smagaus ir nepakartojamo spalio prisiminimais, nes buvo taip šilta, taip gera. Na, o po pirmųjų spalio pabandymų lapkritis tikrai atneš šlapdribas – gal net išbandymą pirmuoju sniegeliu. O ant lapų iškritęs šlapias sniegas ima sverti šakas...

Taip, tiesa, toks svoris būna sunkiai įsivaizduojamas, nes nuo jo lūžta šakos ir visi medžiai. Net pušys, neišlaikiusios šlapios sniego košės slėgimo, praranda daug šakų. Štai eina žmonės per pušyną ir stebisi – kas čia taip medžius nugenėjo.

Šių metų lapkritis bus tikrai šiltesnis už tradicinį paskutinį rudens mėnesį. Tačiau savo vaidmens jis negali nei atsisakyti, nei pakeisti. Matyt, kas gamtos pavesta, tą jis ir atliks.

Lapkritį paukščiams keliauti jau lyg ir ne laikas. Tačiau jie vis dar skrenda, ypač dabar. Šių metų paukščių gyvenimo, perėjimo sąlygos buvo labai geros, jauniklių užaugo labai daug. Tikėkimės, kad daug jų sulauksime ir pavasarį.

© S. Paltanavičiaus nuotr.

Savo nerštavietes pasiekė lašišos, dabar ir joms didysis rūpesčių metas. Matyt, atėjo laikas, kai prie nusekusių girių upelių geriau visai nesilankyti, netrikdyti karališkųjų žuvų. O žvejyba... Visi tam turėjome laiko dar iki spalio 20-osios. Dabar – lašišų giminėje tikrosios vestuvės, o į jas mūsų niekas nekvietė.

Na... Mūsų nekvietė, bet kai kas ir nekviestas į jas atėjo. Žinoma – ne su blogais kėslais. Ar žinote, kodėl lašišų mūsų upėse nemažai, kodėl leidžiama licencinė žūklė? Todėl, kad lašišos buvo išsaugotos, pagausintos dirbtinai jas veisiant. Žinoma, padėjo ir švarus vanduo, apsauga. Be to, prie to labai prisidėjo ir jau kelintą dešimtmetį atliekami žuvivaisos darbai.

Ką tik mes visi buvome pasklidę po kraštą, lankėme artimųjų kapelius, keliavom, stebėjomės, grožėjomės. Daugeliui šios dienos yra reta galimybė prisiglausti prie savo šaknų, sugrįžti į savo kraštą, aplankyti gimtinę ar jos vietą. Per metus pasikeitė daug kas. Gal ir mes...

© S. Paltanavičiaus nuotr.

Tačiau gamta net ir be sudėtingų jos būklės fiksavimų turi atrodyti vos kitaip. Tai kas, kad medžiai panašūs, jau be lapų, kad balutės telkšo, keliai žliugsi.

O dabar, jau po šių susitikimų su gimtine, po Visų Šventųjų dienos, po Vėlinių išaušta lapkričio trečioji, Europoje žinoma kaip šv. Huberto diena. Šventasis Hubertas – medžioklės ir medžiotojų globėjas. Ar dabar, XXI a. dar madinga kalbėti apie medžiotojus ir medžioklę? Ar ši šventė gali turėti vietą Lietuvoje, kur, sakytum, visos šventės jau sudėliotos, surūšiuotos ir „svetimai“ tiesiog nėra vietos įsiterpti?

Kad būtų paprasčiau, reikia susitarti – apie kokią šventę kalbame, ar ji tikrai mums yra staigmena.

Visų pirma, Europoje ši šventė turi gilias tradicijas, švenčiama ne tik medžiotojų, bet ir daugelio bendruomenių. Tarpukario Lietuvoje ši šventė jau švęsta – gal ne taip masiškai, kad būtų visur skambėję, bet dalis kultūringos (ir kultūringos medžioklės) visuomenės atstovų apie ją žinojo. PO 1990 m. Huberto šventė „atėjo“ nedrąsiai ir pagaliau tapo reiškiniu, kuriuo jau neabejojama.

Taigi – tradicijų amžius bent 300 metų Europoje ir dešimtmečiai – Lietuvoje. O šventės esmė...

Jau nesinori dar sykį pasakoti paties šv. Huberto istorijos – virsmo iš lėbautojo, medžiotojo, šunų veisėjo į pasaulio minimą šventąjį. Ko gero, svarbus tik pats momentas, įvykis, lėmęs jo pasikeitimą. Legenda pasakoja, kad išvargintas medžioklės ir užmigęs miške, jis buvo pažadintas nepaprastos akimirkos – prieš jį stovėjo elnias, tarp kurio ragų karūnos švytėjo kryžius. Tokio pasireiškimo pakako, Hubertas tapo vienuoliu, po to – net vyskupu ir mokė visus gerbti gyvybę.

Kam tas svarbiausia? Žinoma, medžiotojams. Nes teisė atimti gyvybę yra labai sunki – tą gali ne kiekvienas, nors turi viską: ginklą, leidimą tą daryti. O jei jau žvėris garbingai nukautas, jis turi būti pagerbiamas.

Gal todėl lapkričio 3-iąją, šv. Huberto dieną, daugelio Vakarų Europos medžiotojai dalyvauja šventosiose mišiose prie specialiai (dažnai – lauke ar net miške) įrengto altoriaus, ant kurio paguldomas sumedžiotas elnias, stirna, kalnų antilopė gemzė.

Lietuvoje jau du dešimtmečius šią dieną šv. Huberto mišios vyksta bažnyčiose – kad ir Vilniaus Bernardinų, Troškūnų Švč. Trejybės. Iš vienos pusės tai – medžiotojų šventė. Bet ji ne mažiau svarbi ir tiems, kas nori sužinoti, išgirsti ir pamatyti apie medžiotojus, medžioklę, pamatyti, kas vyrams ir moterims, pasirinkusiems tokį atsakingą hobį, yra jų apsisprendimas.

Visa tai (turiu omenyje šv. Huberto dienos iškilmes ir mišias) vadinčiau pačiu tinkamiausiu medžiotojų ir visos visuomenės pažinties ir tarpusavio supratimo aktu. Kol vieni kitų nesuprantame, kyla minčių, kalbų ir veiksmų, nedarančių garbės niekam...

Atmintin įsirėžė prieš daugelį metų matytas vaizdas – Vokietija, prie sienos su Čekija esantis Bavarų miško nacionalinis parkas. Prie aptvaro su tauriaisiais elniais sustojęs vokiečių senjorų (jie ir yra didžiausi keliautojai) pulkelis grožisi žvėrimis, aptarinėja. „O mano Helmutas taip pat buvo medžiotojas!“ – sako viena dama. Ir aš matau, su kokia pagarba visi linkčioja galvomis: taip, tai nuostabu – jis buvo medžiotojas!

Mano bičiulio Wolfgango namuose greta jo paties trofėjų (ten tikrai nėra jokių „auksinių“, nes jis kitaip supranta selekciją) pagarbiai saugomi jo senelio dar Rytprūsiuose, šeimos gimtinėje, sumedžioto stirnino ragai. Šeimai teko bėgti nuo karo baisumų, bet ši relikvija keliavo kartu. Gal tai ir yra šv. Huberto pasėtų sėklų daigai – tokia kultūra, kurioje medžioklė tilpo greta meno ir kasdieniško gyvenimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.