Gyvenimas

2018.10.26 16:06

B. Dambrauskaitė: tėvas sakydavo, kad aš jo angelas, bet nepaklusus mušdavo

„Buvome maži, norėjome žaisti, tad nekreipdavome dėmesio į duobėmis išraustas Vilniaus gatves, kuriose mėtėsi kaukolės. Juk tebuvome vaikai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako atlikėja B. Dambrauskaitė. Pasak jos, pirmasis įspūdis apie dabartinę sostinę buvo nekoks – gatvės, paskendusios ašarose, ir pats miestas, nuniokotas karo.

Karo baisumų apsuptyje Biržuose gimusi dainininkė Birutė Dambrauskaitė pasakoja, kad jos vaikystė buvo gana sunki.

BNS nuotr.

„Mano tėvas buvo fotografas, gražus vyras, jis gaudavo daug moterų dėmesio ir leisdavo sau nepareiti namo. Mano mama – siuvėjų dukra. Su vyru ir dviem vaikais atvažiavo gyventi į Vilnių. Su broliu mes nesutardavome – jis su kaimynais lauke ant medžių kardavo visas mano lėles, o tada aš verkdavau“, – prisimena B. Dambrauskaitė.

Pasak jos, pirmasis įspūdis apie sostinę buvo nekoks. Gatvės, aplietos gyventojų ašaromis, o pats miestas buvo stipriai paliestas karo – Vilnius atrodė baisiai: laužai, dujokaukės, mūrai ir sugriauti namai.

„Buvome maži, norėjome žaisti, tad nekreipdavome dėmesio į duobėmis išraustas Vilniaus gatves, kuriose mėtėsi kaukolės. Juk tebuvome vaikai“, – pasakoja dainininkė.

Namuose – tėvo smurtas

Laikui bėgant B. Dambrauskaitė atrado save muzikoje ir buvo pastebėta. Absoliučią klausą turinti muzikantė pradėjo mokytis griežti smuiku, tačiau tai jai buvo kančia: „Kankinausi penkerius metus. Tėvelis girtas atsivesdavo naktimis draugų ir liepdavo jiems groti. Sakydavo, kad aš jo angelas, bet man nepaklusus mušdavo.“ B. Dambrauskaitė už girtaujantį tėvą atlikdavo ir įprastus darbus, todėl draugams ji laiko turėjo mažai.

BNS nuotr.

Atlikėją visuomet labiausiai traukė estradinės dainos, o ir mokytojai, lyg žinodami, prie lentos kvietė „Estrados“ vardu. Galiausiai tai išsipildė – dainininkė pradėjo karjerą Lietuvos filharmonijos Juozo Tiškaus estradiniame orkestre.

„Pirmosios mano gastrolės buvo ir paskutinės. Per jas pirmą kartą išgėriau, o vėliau buvo taip bloga, kad vos nenumiriau. Patirties taip pat trūko, o dainuodavau sudėtingas dainas“, – apie sunkią karjeros pradžią kalba atlikėja.

Šiuo metu B. Dambrauskaitė dažnai dainuoja vestuvėse, tačiau pripažįsta, kad nesulaiko ašarų, nes prisimena savąsias: „Mano vyras Garijus Ziamovičius-Sokolovskis žydų tautybės, tad vestuvių pietūs buvo pagal žydiškas tradicijas. Skaudžiausia, kad į šventę beveik niekas neatėjo – jo giminės vedyboms nepritarė.“

Anot jos, nėštumo metu likimas vėl pateikė iššūkių. B. Dambrauskaitė laikė harmonijos egzaminą ir atsiskaitymo gale pajuto sąrėmius, bet dėstytojas buvo negailestingas ir liepė atsakinėti toliau. Pagimdžiusi atlikėja taip pat neturėjo progos atsipalaiduoti – nerimavo dėl vyro, kuris nevengdavo dairytis į kitas moteris.

Pirmieji karjeros žingsniai

1965-aisiais B. Dambrauskaitė pradėjo karjerą – tapo „Dainavos“ restorano naktinės programos soliste, o jaunos atlikėjos talentas sužavėjo ne tik vietinius klausytojus.

BNS nuotr.

„Gavau pasiūlymą prisijungti prie Odesos filharmonijos bigbendo, tačiau nebegalėjau karjeros suderinti su mokslais. Naktys konservatorijoje ar prižiūrint dukrą Anželą išsekino, tad, pabaigusi tris chorinio dirigavimo specialybės kursus, studijas mečiau“, – prisimena B. Dambrauskaitė.

Lietuvos šlagerių karalienė tvirtai jautėsi stovėdama ant scenos – ten niekas neabejojo, kad ji – žvaigždė. Tačiau tamsiuose užkulisių kambarėliuose viskas atrodydavo kiek kitaip: „Kad ir kiek dainuodavau, jokių pasiūlymų negaudavau. Niekur nekvietė: nei į radiją, nei į televiziją.“

Prasidėjus Arūno Žebriūno režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“ filmavimo darbams, dainininkė neabejojo, kad sulauks pasiūlymų dalyvauti, bet tenka nusivilti: „Manęs niekas nenorėjo kviesti. Kvietimo sulaukiau po to, kai dešimt atlikėjų nesusitvarkė su vaidmeniu.“

Miuziklas „Velnio nuotaka“ sulaukė didelio pasisekimo ir įkvėpė ne vieną kūrėją, o jame dalyvavusiems atlikėjams atvėrė naujų galimybių. Būtent šis miuziklas suvedė B. Dambrauskaitę su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu. Tačiau rezultatu dainininkė nusivylė.

„Visą dieną vyko filmavimas, o mane parodė pusę sekundės – baisią ir storą. Neapkenčiau Vytenio ir negalėjau jam atleisti, bet jis buvo režisierius ir darė taip, kaip jam reikėjo“, – atvirauja dainininkė.

BNS nuotr.

Sėkmė, atnešusi didesnes pergales

Po kurio laiko susikirtus B. Dambrauskaitės ir V. Pauliukaičio keliams, atlikėja nudžiugo. Ji gavo pasiūlymą pasirodyti naujametiniame šou. Didelė scena ir minia žmonių išgąsdino, tačiau po ilgų įkalbinėjimų B. Dambrauskaitė sutiko atlikti pasirodymą ir sulaukė didelio žiūrovų pripažinimo.

Ši sėkmė atnešė dar didesnes pergales. B. Dambrauskaitei pasiūloma dainuoti duetu su operos solistu Virgilijumi Noreika. „Niekada anksčiau operos solistas nedainavo su baro dainininke“, – teigia ji.

Atlikėjos darbų sąraše puikuojasi vaidmenys režisieriaus V. Pauliukaičio miuzikle „Kurto Weillio moterys“, Aido Giniočio režisuotoje K. Antanėlio ir S. Gedos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre ji surengė savo jubiliejinį koncertą ir greitai sulaukė „Šlagerių karalienės“ titulo. 2007-aisiais šį ilgą sąrašą papildė ir suteiktas Antano Šabaniausko premijos laureatės vardas.

BNS nuotr.

„Aš to nesureikšminu. Visi turi prodiuserius, jie siūlo savo dainininkes. Aš turiu kapstytis viena“,  – sako dainininkė.

Šiemet B. Dambrauskaitė minės 75-ąjį jubiliejų. Prabėgę metai kupini ašarų, juoko, meilės ir atradimų. Pilni gražių akimirkų, vertų knygos puslapio. Prisiminimus užgožę kasdieniai rūpesčiai šįvakar pasitraukia ir nutiesia kelia naujoms svajonėms, tikslams ir siekiams

„Aš noriu meilės, supratimo ir laimės dukrai bei anūkams. Noriu gyventi be pavydo, padėti kitiems. Aš niekada neimu, tik duodu, ir dėkoju Dievui, kad man dar duoda laiko padainuoti“, – džiaugiasi B. Dambrauskaitė.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.

Daugiau – laidos įraše.