Gyvenimas

2018.11.02 07:02

„Tarp pilkų debesų“ dailininkė: į kopas filmo dekoracijas nešėme rankomis

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt2018.11.02 07:02

„Gamta mums iškrėtė pokštą – statėme kaimą, sniego iki ausų, sąlygos buvo labai sudėtingos. O kai reikėjo filmuoti, lijo lietus ir visas sniegas nutirpo“, – portalui LRT.lt juostos „Tarp pilkų debesų“ užkulisius atskleidžia kino dailininkė Jurga Gerdvilaitė. Anot pašnekovės, darbas kine yra ir nuotykis, ir labai sunkus darbas, nes atsikėlęs ryte nežinai, kaip baigsis diena.

Esate kino dailininkė, dirbote prie filmo „Tarp pilkų debesų“ scenografijos, dekoracijų. Su kokiais iššūkiais susidūrėte Lietuvoje bandydami sukurti Sibirą?

– Pradėkime nuo to, kad niekas iš komandos nėra buvęs Sibire. Rėmėmės tik liudininkų pasakojimais, filmuota medžiaga, nuotraukomis. Visgi minties filmuoti Rusijoje buvo iškart atsisakyta dėl daugelio priežasčių – toli, brangu, sudėtinga logistika.

Nusprendę filmuoti Lietuvoje susidūrėme tuo, jog klimato juostos yra skirtingos, už poliarinio rato nėra medžių. Todėl surasti Sibirą Lietuvoje buvo iššūkis – vienintelė panaši vieta yra Kuršių nerijos kopos, galbūt tik smėlio spalva nėra tiksliai tokia. Žinoma, nemažai dalykų yra pridėtiniai, nupiešti postprodukcijos metu, pavyzdžiui, kalnai. Kopose buvo pastatyti ir nufilmuoti nameliai. Visos reikalingos medžiagos buvo suneštos rankomis, negalėjome naudoti jokio transporto.

– Ar sunku buvo gauti leidimą filmuoti UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje?

– Man neteko tuo rūpintis, bet manau, kad tikrai sunku. Juk tai unikali vieta, todėl tikrai ne kiekvienam leidžiama joje dirbti. Be to, kai atvažiavome pirmą kartą apžiūrėti vietos, mus pasakė – „tą mėnesį vieni paukščiai peri, todėl nieko negalima daryti, kitą mėnesį – kiti paukščiai; čia mariose gyvena žuvys, o ten dumbliai“. Teko atsižvelgti į paprastam žmogui nematomą ekosistemą. Tokiose vietose sunku dirbti.

– Tačiau Sibirą „radote“ ne tik Kuršių nerijoje?

– Viename žvyro karjere buvo pastatytas kaimas. Ieškojome vietos stačiais šlaitais, nes tolumoje postprodukcijos metu buvo pridėti kalnai. Natūraliai tokio reljefo nerastume. O netoli nuo Bezdonių esančiame smėlio karjere buvo nufilmuota traukinio atvykimo į Sibirą scena. Mums pasisekė, nes ten buvo bėgiai ir net posūkis, traukinys galėjo važiuoti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokias dar vietas galite išskirti?

– Dėl reljefo ypatumų nemažai filmavome aplink Trakus – bulvių laukas, pastatytos jurtos, NKVD namas. Daug kas buvo sukonstruota paviljonuose, išmontuota tarsi kaladėlės, pervežta ir sustatyta lauke. Jurtų vidaus scenos filmuotos paviljone. Vilniuje filmavome VU bibliotekoje, taip pat sename name, kuriame buvo tik laiptai, langai ir durys, visa kita turėjome patys pasidaryti, kai kur net grindų ir lubų trūko.

Šiek tiek filmavome Kaune, įdėjome daug darbo, nes teko panaikinti šiuolaikinio miesto pėdsakus. Taip pat filmavome Tomo Mano namelį, Palangos paplūdimį, nes filmo režisierius M. Markevičius būtent taip nuo vaikystės įsivaizdavo pajūrį – su pušimis arti jūros.

– Ar nebuvo kilusi mintis dekoracijas pasilikti ir įrengti ekspoziciją?

– Sandėliuoti, kaip tai daroma Holivude? Gal kada nors taip bus ir Lietuvoje. Bet mes neturime kino studijos, kinas dabar išgyvena entuziastų dėka. Jei turėtumėm studiją, teritoriją, tada tokios idėjos įgyvendinimas būtų įmanomas. Žinoma, reikėtų investicijų, nes mūsų klimato sąlygomis saugojimas ir priežiūra nėra paprasti. Latvijoje tokia vieta, „Cinevilla“.

Bet didžioji dalis buvo ant krovininių platformų ar angaruose sumontuotos dekoracijos, taip pat ir vagonas. Pabaigus filmavimą viską teko išgriauti, išmontuoti – taip, kad neliktų nė žymės. Tai taip pat brangiai kainuoja ir yra filmo biudžeto dalis. Bet, pavyzdžiui, garvežys stovi muziejuje prie traukinių stoties, laivas taip pat egzistuoja ir stovi Klaipėdoje.

– Kiek laiko užtruko „Tarp pilkų debesų“ filmavimo darbai?

– Su visais paruošimais, vietų paieška, sprendimais, pakeitimais, biudžeto skaičiavimu ir t. t. užtrukome apie 9 mėnesius. Meno skyrius buvo didžiulis, dirbo labai daug statytojų, dekoratorių.

– Kaip apskritai vyksta filmavimo vietų paieška, atrankos procesas?

– Tai yra labai sunkus ir ilgas procesas, reikia daug lėšų. Pirmiausia, renkama medžiaga ir kuriama vizija. Kai ji yra, tada pradedama galvoti, kur tokia ar panaši vieta galėtų būti. Lietuvoje remiantis tokiu atrankos procesu filmuojama daug projektų – čia ir Paryžių, ir kitas Europos vietas senais ir naujais laikais esame filmavę. Tik su Pietų Europa sunkiau dėl skirtingos augalijos, bet ir tai esame filmavę. Žinoma, naudojamos papildomos dekoracijos. Tikslas – kuo mažesnėmis sąnaudomis gali gauti geriausią rezultatą. Žiūrovas turi pamatyti tai, ko nėra. Turime įtikinti.

– Ar renkantis filmavimo vietas paskutinis žodis tenka režisieriui?

– Paprastai dirba visa kūrybinė grupė, bet kiekviename projekte būna vis kitaip – kartais režisierius nusprendžia, kartais kartu su operatoriumi, kartais vienas operatorius. Kartais ir mes, kino dailininkai, galime pasisakyti, siūlyti sprendimus, o kartais tik įgyvendiname kažkieno viziją.  

– Ar pasitaiko tokių situacijų, kad jau pradėjus filmuoti pamatote, kad parinkta vieta ar dekoracijos yra netinkamos?

– Filmuojant jau per vėlu – tai būtų labai brangus procesas. Nekalbant apie dekoracijų statybą, reikėtų iš naujo pasirūpinti visa grupe, nuo transporto iki apgyvendinimo. Tai yra didžiulė karuselė, ir dėl mūsų kaltės ji negali sustoti.

– Ar rašytoja Rūta Šepetys, pagal kurios romaną ir buvo kuriamas filmas, turėjo vaidmenį renkant filmavimo vietas?

– Kūrybinė grupė R. Šepetį pamatė per filmavimą. Iš jos jutome didelį entuziazmą, geranoriškumą ir pasitikėjimą. Matyt, todėl, kad režisierius M. Markevičius jai viską rodė. Tačiau kuriame etape ji prisijungė prie projekto ir kokios įtakos turėjo, atsakyti negaliu.

– Ar per 9 filmavimo mėnesius pasitaikė kokių nors kuriozų?

– Visas darbas kine yra vienas didelis kuriozas ir nuotykis. Šis darbas netinka tiems, kurie nori tiksliai žinoti, kas bus po mėnesio ar po metų. Darbas kine tinka nuotykių ieškotojams. Kartu tai ir labai sunkus darbas, nes atsikeli ir nežinai, kaip baigsis tavo diena. Siurprizai yra garantuoti, todėl, kad ir koks geras planas būtų, jam įtakos turi labai daug faktorių, pavyzdžiui, gamta ar didelis kiekis žmonių komandoje.

Gamta yra mums iškrėtusi pokštą – statėme kaimą, sniego iki ausų, sąlygos buvo labai sudėtingos. O kai reikėjo filmuoti – lijo lietus ir visas sniegas nutirpo. Tuomet reikėjo ieškoti sprendimo, naudojome dirbtinį sniegą, dirbtinę pūgą, taip pat buvo daug postprodukcijos.

– Kino dailininke dirbate jau daug metų. Ar žiūrėdama filmus galvojate, kaip kokia dekoracija buvo sukurta?

– Jei gera istorija – tikrai ne, verkiu su visais (juokiasi). O jei pradedu žiūrėti dekoracijas, reiškia, kad kažkas negerai su filmu. Jeigu žmogus, žiūrėdamas filmą, galvoja apie tai, kaip jis buvo padarytas, vadinasi, kad nėra į ką žiūrėti. Stengiamės, kad niekas apie tai negalvotų, tiesiog persikeltų į rodomą vietą ir laiką.