Gyvenimas

2018.10.26 21:01

Emigrantė apie anglus: jie skundžiasi viskuo ir visada

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“2018.10.26 21:01

Normal 0 19 false false false EN-US X-NONE X-NONE

Iš pradžių Norvegijoje skalbykloje padirbusi M. Urbonavičienė vėliau nusprendė vykti į Daniją. Ten atlyginimas moterį tenkino, tačiau požiūris į darbininkus buvo tragiškas: „Vadovas kviesdamas pašvilpdavo, vadindavo vergais.“

Svajoti apie prestižinį darbą Rytų Anglijoje nereikėtų

Savo namais tuo metu dviejų vaikų mama dar vadino Lietuvą, nes padirbėjusi svetur, nuolat grįždavo į Raudondvarį. Labiausiai buvo gaila palikti gimtinėje vaikus:  „Mama, maldauju, nepalik manęs, – sūnaus žodžius prisimena M. Urbonavičienė. – Tada nusprendžiau, kad jei vyksime, tai tik su visa šeima.“

M. Urbonavičienė iš draugės gavo pasiūlymą apsistoti ir pagyventi Anglijoje, tačiau pradžia nebuvo lengva: „Gal savaitę visi miegojome ant žemės, vėliau gavome mažą kambarį, tačiau vaikams vis tiek teko miegoti ant grindų.“

Iš komforto zonos atsidūrė visiškoje nežinioje. M. Urbonavičienė pripažįsta – tai buvo pats sunkiausias laikas gyvenime. Tik guodėsi, kad viskas labai laikina.

„Mes neturėjome jokio plano. Kartu namuose gyveno mano ir draugės vaikai, tad nenuostabu, kad prasidėjo pykčiai. Teko ieškoti naujos vietos gyventi“, – prisiminimais dalijasi M. Urbonavičienė. Deja, buvo sudėtinga surasti ir naują būstą: „Jautėmės nereikalingi, be savos vietos ir perspektyvų.“

Laidos stop kadras

Nors jau praėjo treji metai – net ir šiandien kalbėti apie tą laikotarpį M. Urbonavičienei labai sunku. Akyse kaupiasi ašaros, gerklėje stringa žodžiai. Šeima jau buvo nusprendusi grįžti namo, kai paskutinę akimirką internete rado lietuvių nuomojamą namą. Nieko nelaukusi M. Urbonavičienė su vyru ir vaikais paskambino jo savininkams ir neturkus visa šeima gyveno naujuose namuose Noridže.

Prieš tai moteris su vyru dirbo fabrike, nuo 6 val. vakaro iki 6 val. ryto kepdavo angliškus sūrio pyragus.

„Svajoti apie prestižinius darbus Rytų Anglijoje nereikėtų“, – perspėja M. Urbonavičienė. Daugelis lietuvių čia dirba fabrikuose, uždirba panašiai, todėl nėra jokių ponų – visi gyvena labai paprastą gyvenimą.

Nors šeima jau buvo įsikūrusi Anglijoje, M. Urbonavičienė jautė norą grįžti į gimtinę. Nuojauta neapgavo – mylima močiutė patyrė infarktą, tad jai reikėjo pagalbos.  Visgi moteris Lietuvoje neužsibuvo – močiutei išvykus į sanatoriją, M. Urbonavičienė su vyru ir vaikais grįžo į Angliją. Šį kartą šeima nusipirko butą Noridže, pasak M. Urbonavičienės, tai pirma vieta, kurioje jaučiasi kaip tikruose namuose.

Valytojos darbas – lengvas!

Daugelis žmonių Anglijoje vien tik dirba, visas jėgas atiduoda tam, kad turėtų kuo daugiau pinigų, ir galiausiai praranda bet kokį ryšį su šeima. M. Urbonavičienei tokie žmonės kelia liūdesį. Ji gyvena visai kitaip – daug labiau atsipalaidavusi: „Visada norisi turėti daugiau pinigų, tačiau užtenka tiek, kiek turim. Dirbu valytoja dvi dienas per savaitę ir randu laiko mokytis koledže.“

M. Urbonavičienė nori paneigti kalbas, kad Anglijoje būti valytoja sunku. Ji šį darbą vadina labai patraukliu ir sako, kad net per savo pamainą turi laiko pailsėti. M. Urbonavičienė pasakoja, kad Noridže valytojo darbą dažniausiai renkasi jaunos patrauklios merginos, o ne vyresnės moterys, kaip Lietuvoje.

Dviejų vaikų mama kasdien sulaukia komplimentų dėl niekada nedingstančios šypsenos. Anglai net klausia lietuvės, iš kur ji turi tiek teigiamos energijos, iš kur tiek laimės, kai aplink daugelis pikti ir surūgę.

„Anglai skundžiasi viskuo ir visada. Pavyzdžiui, norėjo „Brexito“, dabar nebenori“, – stebisi M. Urbonavičienė.

Per trejus Anglijoje praleistus metus M. Urbonavičienė sako prie šios šalies jau pripratusi, ir tų dienų, kai staiga nori apsisukti ir grįžti atgal, į Raudondvarį, vis mažiau. Paklausta,  kaip prie naujos vietos prisitaikė jos šeima, moteris neslepia – vaikams buvo sunku.

„Jie visai nešnekėjo angliškai, baisiausia buvo vyriausiajam sūnui, tačiau šiandien jis lietuviškai šneka mažai, ypač draugų būryje“, – pasakoja moteris ir priduria, kad nepaisydama jo priešinimosi, vis tiek liepia mokytis lietuviškai – juk būtina.

„Esame laiminga šeima: keliaujame, mėgstame savo darbą, laisvo laiko taip pat nestinga. Trūksta tik vieno – artimųjų, kurie pasiliko Lietuvoje“, – pripažįsta M. Urbonavičienė ir neatmeta galimybės, kad, vaikams paaugus, šeima grįš į Lietuvą.

Populiariausi