Gyvenimas

2018.10.20 13:47

S. Paltanavičius: ar žinote, kokius lizdus suka lašišos?

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.10.20 13:47

Lietuvoje baigiasi antroji spalio dekada. Baigėsi jau net nežinia kiek trukusi „bobų vasara“ – mielas, saulės šviesa ir šiluma nuglostytas metas. Galvoju ir negaliu prisiminti – ar buvę kada nors panašus spalis. Atrodo – buvęs. Gal ne toks šiltas, bet malonus. Beveik prieš 40 metų.

Tada, 1979 m. spalį, taip pat buvo šilta ir saulėta. Tačiau kai jis baigėsi, užgriuvo staigus atšalimas, lapkričio pirmosios dienos įsiminė ežerus sukausčiusiu ledu. Na, o paskui, jau nuo gruodžio, žiema buvo ilga ir nuožmi. Iki pat kovo galo.

Tik nepagalvokite, kad mes čia kalbame apie būsimą šių metų žiemą. Verčiau pasvarstykime apie rudenį.

Gamtos darbuose šiandien nelengva ką nors įžvelgti. Tačiau atrodo, kad lapkritis bus šiek tiek šiltesnis nei įprastai. Turint omenyje, kad būtent lapkritį mes labai greitai grimztame tamson, nes trumpėja diena, saulė kaskart yra lyg didžiausia dovana. Taigi, saulės gali būti daugiau. Ir gamtos aktyvumas žada būti kur kas didesnis, nei skirta lapkričiui. Na, o visa kita – pagal gamtos scenarijų.

Lapkritis nubarstys lapus. Jei tik jų liks. Štai ir dabar matome, kad be šalnų ir be didelių vėjų lapai vis krinta, kai kurie medžiai jau gerokai nupliko.

Nuo rugsėjo galo vis skrenda žąsys – jų žiemavietės netoli, joms liko keliauti gal pora tūkstančių kilometrų. Ar verta skubėti, nes tai taip netoli...

Jos nelabai ir skuba – suradusios tinkamas maitintis pievas, vandens telkinius nakvynei leidžiasi ir pasilieka. Tokiose vietose jos gali užtrukti ilgai, kol kelionėn pašauks šaltis.

Šiandien apie tai kalbėti lyg ir ne vieta, nes dabar šiluma ir saulė karaliauja visą dieną. Tiesa, naktį ateina vėsa. Pirmiausia ją pajaučia žemė ir vandenys. Nieko keisto – juk naktis beregint atšaldo ne tik tos dienos, bet ir vasaros prisiminimais alsuojančią šilumą.

Šaltieji upeliai tapo dar vėsesni – ledinėmis jų tėkmėmis į aukštupius keliauja lašišos. Štai jau daugiau kaip mėnesį jos plaukia savo nerštaviečių link – žuvims tenka įveikti daug kliūčių, plaukti per seklumas, išvengti žvejų vilionių. Pagaliau jos pasiekia smėlėtą duburį, kuriame įrengia lizdą.

Jūs tik nepagalvokite, kad karališkosios žuvys suka paukštišką lizdą, neša šakeles ir lapus. Ne, jų lizdas, žiūrint mūsų akimis, yra labai asketiškas. Išneršti ir apvaisinti ikrai užkasami smėliu ir žvyru.

Žuvims tokios sąlygos tinka, ko gero, dirbtinai jų niekas nesukurtų. Tačiau to ir nereikia – mūsų upeliai ir mažosios upės tebėra tinkamos lašišoms neršti. Tiesa, ir šios žuvys turi problemų.

Ne vienus metus kiekvieną rudenį skelbiama aplinkosauginė akcija „Lašiša“, skirta lašišų apsaugai. Nuo ko saugome žuvis? Žinoma, nuo mūsų pačių. Nuo žmonių.

O dar vieną šios dienos temą pasiūlė Stasio Burbos iš Klovainių Pakruojo rajone aprašyti susitikimai su žalčiais. „Pro mūsų miestelį teka Daugyvenės upelis, savo kelią pradėjęs nuo Baisogalos apylinkių, – pradeda pasakojimą laiško autorius. – Senose sodybose, esančiose prie upelio krantų, gyvena žalčiai... Šiemet jų buvo labai daug. Visur, net pačiame miestelyje, kiemuose. Už 9 kilometrų jau Panevėžio rajone yra Gačionių kaimas, kuriame žalčiai taip pat stebimi. Įdomu, kaip jie ten pateko?

Gali būti, kad jie atkeliavo upeliukais ir grioviais, kurie potvynio metu neša, plukdo viską. O gal juos kažkas atsivežė iš Dzūkijos. Prie upelių ir kiemuose jiems pakanka maisto, vyresni kaimų gyventojai tikrai jų nebijo, sako – tegul gyvena. Gal tik jaunimas kiek baikštesnis. Beje, kažkada seniai Varėnos rajone atlikau praktiką ir mačiau žalčius visur – kiemuose, net gyvenamuose namuose...“ – taip savo laišką baigia Stasys Burba. O mums reikia atsakyti, iš kur Klovainiuose žalčiai? Ir Gačionių kaime, gretimuose miškeliuose?

Atsakymas turėtų būti ne vienas, nes ir klausimai iš esmės bent keli. Visų pirma, apie žalčių paplitimą Lietuvoje. Šis roplys mūsų gamtoje yra įprastas, bet – ne visur. Teko įsitikinti, kad kai kur jų gausu, o kitur nė vieno nerasi, vietiniai žmonės jų nei matę, nei apie juos girdėję.

Tačiau kuo tai aiškinti? Gal žalčiai negalėjo keliauti ir todėl nepaplito?

Gamtai toks paaiškinimas nelabai tinka – čia reikėtų šiek tiek gilesnių ir, be jokios abejonės, senesnių tyrimų. Labai svarbu žinoti – ar tai gamtiškai tikra, ar tokia situacija atsirado po melioracijų, sodybų griovimo, naikinimo. Jei žalčių buveinės buvo nušluotos nuo žemės, jie neturi kur gyventi, maitintis ir išnyksta.

Žaltys mūsų krašte visada gerbtas, laikytas ne tik mielu kaimynu, bet ir jaukiu įnamiu. Prieš 500–600 metų keliautojų rašytuose metraščiuose randame pasakojimų apie žalčius, kurie gyvendavo lietuvių trobose, kampe jiems būdavo pakreikta šieno. Čia pat žaisdavo vaikai, virė trobos vidaus gyvenimas, o žalčiai stebėjo visa tai.

Mums tai visai nekeista, kaip ir žaltys lietuvių mitologijoje, pasakose. Ko verta pasaka apie Eglę žalčių karalienę ir jos Žilviną? Vakarų Europos tautos tokio personažo savo pasakose neturėjo.

Pixabay nuotr.

Tačiau grįžkime į realų pasaulį. Iš esmės žmonės lyg ir netyčia išsiskiria į dvi stovyklas: vieni žalčius myli ar bent toleruoja, kiti jų vengia, bijo ir nekenčia. Kodėl nekenčia – to nežino net patys, nes dažnai jausmai diktuojami įkalbėjimo ar įsikalbėjimo, nereikalingo mamų ar močiučių pasergėjimo „koks bjaurus, koks baisus...“ Tad nei matę, nei pažįstantys žmonės visai be reikalo bijo ne tik žalčių, bet ir vorų, pelių ar dar ko nors. O jei bijo, dažnai ir muša, naikina.

Tačiau žalčius daug kur išnaikino drastiški aplinkos pokyčiai, ypač nusausintos šlapžemės, panaikintos kelmų krūvos. Pagaliau – jie vargu ar gyvens ten, kur nėra mėšlo, pūvančių lapų krūvų, kuriose perisi žalčių kiaušiniai.

Štai čia reikia kalbėti apie žmones, kurie žalčius gerbia ir norėtų juos matyti savo pašalėje. Kai kas net yra pasiruošę juos įkurdinti dirbtinai, atsivežti iš kitur.

Tačiau šiaip sau to daryti negalima. Antra vertus – atvežtas ir išleistas žaltys gali nerasti tinkamos aplinkos. Jis nušliauš tolyn ir paprasčiausiai pražus.

Taigi, vienas laiškas užminė tiek mįslių. Gal – net ne mįslių, nes visa tai realu, artima mums visiems. Nors, sakytum – toks šaltakraujis gyvūnas, kurio nei prie savęs priglausi, nei artimesnį kontaktą turėsi, gali būti protingo sugyvenimo su gamta pavyzdys, jo simbolis.

O kai kas mielai įsigyja šaltakraujus gyvūnus, nors to daryti tikrai nederėtų. Dabar kalbame apie mums svetimą, invazinę – taigi, mūsų gamtai pavojingą rūšį – raudonausius vėžlius. Neseniai įvairiais būdais šie svetimžemiai ropliai ėmė plisti, buvo nelegaliai perkami, įsigyjami. O dabar žmonės klausia, nes nežino – ką su jais daryti.

Ši rūšis yra Europos Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąraše, ją laikyti, parduoti, veisti be atskiro leidimo draudžiama.

Tačiau ką daryti, jei žmonės tokį vėžliuką sugavo gamtoje ar gavo dovanų, bet jiems jo nereikia?

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys pabrėžia: raudonausiai vėžliai negali patekti į gamtą. Jokiu būdu. O juos priimti pasiruošusi tiek Gyvūnų globėjų asociacija, tiek jos padaliniai.