Gyvenimas

2018.10.21 19:15

N. Čereškevičienė: daina „Mamos suknelė“ parašyta pagal tikrą istoriją

LRT PLIUS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2018.10.21 19:15

Nėriniuota mamos suknia tikrai egzistuoja ir jungia šeimą, LRT PLIUS laidoje „Daiktų istorijos“ sako dainininkė ir pedagogė Neringa Čereškevičienė. Daina „Mamos suknelė“ gimė ne vien dėl to, kad drabužis buvo gražus – N. Čereškevičienė norėjo parašyti apie tėvų meilę: „Išgirdusi tą kūrinį, mama susijaudino, tėtis pasakė, kad tai bus šlageris. Ir neklydo.“

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje nemažai šeimų Lietuvoje jau gaudavo siuntinius iš JAV, kuriuose buvo visko: muilo, kavos, dantų pastos. Vienas vertingiausių dalykų, atkeliavęs iš Amerikos, tai audinys tafta. Šioje istorijoje svarbiausia – suknelė – tai tikras ir unikalus dirbinys, turintis išskirtinę istoriją, prasidėjusią vieną išleistuvių vakarą, o paskui tęsusią savo gyvenimą daugybę tūkstančių kartų skambėjusioje dainoje.

Suknelė ir sovietinė skalbimo pasta mus nuvedė į aukščiausias Markučių rajono kalvas, kur gyvena ilgametė „Telebimbam“ vedėja, o šiandien – pedagogė ir mokyklos steigėja N. Čereškevičienė. Ji pasakoja tikrą istoriją apie mamos išleistuvių drabužį, kuris netiesiogiai lėmė ir pačios N. Čereškevičienės atėjimą į šį pasaulį.

Stop kadras

„Galima sakyti, kad daina „Mamos suknelė“ – mano gyvenimo pradžia, pagrindas ir esmė. Ji atsiųsta iš Amerikos, siūta pas siuvėją, o sagos trauktos. Ją tikrai matė ir mano tėtis, nes tėvai buvo klasiokai. Jiedu mokykloje draugavo ne vienerius metus, mama buvo klasės seniūnė, o tėtis – seniūno pavaduotojas“, – pasakoja N. Čereškevičienė.

Pasak pedagogės, laikui bėgant suknelė atiteko jai, tačiau buvo viena bėda – N. Čereškevičienei drabužis netiko.

„Šią suknelę namuose mes vis pamatydavome. Ji nebuvo kažkaip garbinama. Kartais gulėdavo maišuose, bet mama ją parodydavo. Man suknia beprotiškai graži. Tokiu būdu ji atėjo pas mane – mama perleido ir vėl ji kabėjo spintoje, gulėjo maišuose. Vieną kartą turėjau fotosesiją prieš mamos dieną su dukra Kotryna. Ji užsivilko suknelę. Vėliau ir vestuvėms panoro kažko panašaus – jos suknelė buvo tamsesnė, bet labai panašaus kirpimo.

BNS nuotr.

Mamos suknelė mus jungia. Mokykloje labai pergyvenau, nes ji man buvo per maža. Galvojau, kokia mano mama mažutė, graži, o aš – didelė ir negraži, nes neįlendu į suknelę“, – prisimena pedagogė.

N. Čereškevičienės tėtis savo žmonai meilėje prisipažino būtent tada, kai ji vilkėjo minėtą suknelę mokyklos pabaigtuvių vakaro metu.

Antroji mįslė – kaip sovietmečiu populiari skalbimo priemonė susijusi su žymiąja nėriniuota suknele: „Turiu įtarimą, kad ta suknelė buvo ne kartą plauta su skalbimo pasta „Vokė“. Ją išrado mano mama, dirbdama Vilniuje, buitinės chemijos fabrike, kurioje gaminti skalbimo milteliai. Mama buvo centrinės laboratorijos viršininkė, ir ten jie išradinėjo visokius gaminius.“

Stop kadras

Stebuklinga daili „Mamos suknelė“ LRT bangomis skambėjo tūkstančius kartų, ši nesenstanti melodija su metais ne blunka, o tampa ryškesnė.

„Ši daina atlikta jau virš tūkstančio kartų. Jei 1990 m. atsirado mano laida „Telebimbam“, tai po metų – ši daina. Tikrai žinau, kad koncertuojant publika dainuos drauge. Kūrinyje rašiau, kad ji nėriniuota, nes negalėjau parašyti, kad ji buvo su dėmelėmis. Tai – melas, bet tebūnie tai bus atleista. Taip, pridėjau šiek tiek informacijos, rašydama kūrinį, bet juk skamba neblogai“, – šypsosi ji.

Daina gimė ne vien dėl gražios suknelės. Pasak N. Čereškevičienės, norėjo sukurti kūrinį apie tėvų meilę.

„Atsimenu, kai parašiau šią dainą, ji buvo jungiamasis ir vaizdinis elementas – norėjau parašyti dainą apie mamą ir tėtį. Siekiau sukurti retro stiliaus kūrinį. Ją parašiau per vieną dieną – mokėjau greitai kurti. Pamenu, Kalėdoms reikėjo leisti muzikinį albumą, bet trūko trijų dainų, todėl skubėjau“, – kalba ji.

Šeimos nariai, pasiklausę naujo kūrinio „Mamos suknelė“, išpranašavo, kad daina sužavės klausytojus.

„Gyvenau pas tėvus, o mano dainas peržiūrėdavo tėtis. Išgirdusi tą kūrinį mama susijaudino, tėtis pasakė, kad bus šlageris. Ir jis neklydo. Džiaugiuosi, kad esu dainavusi ją su tėčiu. Pamenu, tada jis beprotiškai jaudinosi, nors jaunystėje grojo akordeonu, bet į didžiąją sceną niekada nelipo. Ovacijos po pasirodymo atpirko viską – tėtis buvo laimingas, mama, sėdėdama salėje, taip pat. Tai kol kas mūsų vienintelis viešas duetas.

Baigusi muzikos akademiją, N. Čereškevičienė buvo paskirta dirbti į LRT muzikos redakciją. Čia kilo mintis įkurti muzikinę vaikų grupę – taip gimė „Telebimbam“ – dešimtmečių renginys, išugdęs talentus, surinkęs pilnas sales žiūrovų.

„Mes buvome populiarūs – tai naujas vėjas, pramoginis žanras vaikų pasaulyje. Skambėjo geros dainos, dalyvavo nuostabūs vaikai. Neturėjome konkurentų, darėme tai, ką norėjome. Ta laisvė persidavė ir žiūrovui. Geri laikai“, – šypsosi ji.

Talentinga dainų autorė, vaikų ugdytoja ir dainininkė vis dėlto išsiskyrė su televizija. Sako pajutusi, kad atėjo metas: „Taip, nostalgiški prisiminimai liko. Draugai klausia, kodėl išėjau, kaip mane galėjo paleisti. Tačiau tai po truputį brendo – jaučiau, kad pradedu save kartoti, esi padariusi ką galiu geriausio, tave pradeda dominti kiti dalykai, tad natūraliai taip susiklostė. Tas duris uždaryti buvo sunku.“

Tiesa, N. Čereškevičienė džiaugiasi nauju savo keliu – ji ugdo jaunas asmenybes.

„Aš ruošiu jaunus žmones naujai Lietuvai. Labai gerai apčiuopiu, kokių žmonių reikės ir žinau, kad galiu jiems padėti. Didžiausia laimė – juos palydėti, tuo keliu stumtelti. Darome gerus dalykus, vaikuose labai daug tiesios, stiprybės, tiesumo. Aš tuo pasikraunu ir jiems daug atiduodu“, – pasakoja ji.

Parengė Viktorija Juškauskaitė.

Daugiau – laidos įraše.