Gyvenimas

2018.10.05 13:02

M. Čepulis. Apie vilkus ir verslą (komentaras)

2018.10.05 13:02

Artėja spalio 15 d. Daugeliui tai visiškai nieko nesakanti data. Daliai po tos datos teks padėti galvas. Dalis piktdžiugiškai džiaugiasi būsimu nekenčiamų priešų (kurių nėra akyse matę) krauju, nes taip bus atkeršyta už jų gyvuliukų kraują, o dalis tik nori seniai lauktų trofėjų. Artėja diena, kai bus leista medžioti vilkus.

Šių metų pradžioje atlikta apskaita parodė, kad Lietuvoje galimai yra 34 vilkų šeimos (ir dar ten kažkiek pavienių). Preziumuojama, kad vilkų šeimose vidutiniškai užauga (ne gimsta, o užauga) po 3 jauniklius. Todėl siūloma tą visą prieaugį ir sumedžioti. Vadinasi, pasidauginot ir užteks, o dabar mes, pyst ir jūsų vaikus eliminuosim, nes taip kažkodėl reikia. Tiesa, čia toks švelnesnis ir bent argumentais grįstas pasiūlymas, nes yra toks bičas, visų medžiotojų vadas, kuris ramiu snukiu (atsiprašau, kito epiteto negaliu parinkti) siūlo metus neribotai šaudyti vilkus ir va tada suskaičiuoti, kiek nušovė, nes tik tada pamatytumėm, kokia yra tikroji padėtis. Na kaip ankščiau niekas nesusiprotėjo! Juk lavonus skaičiuoti daug paprasčiau, reiks tokią idėją pasiūlyti ornitologams, kai kurtinius skaičiuos.

Vilkus skaičiuoti imasi visi kas netingi. Štai Ūkininkė Zabė (redakcijai tikras vardas žinomas), nusivaliusi mėšlinas rankas, ant staigiaus baigė Guglo universitetą ir išsiguglinusi terminą „aplinkos talpa“ (didžiai nustebo, kad tai ne bidonas) atliko tyrimus, kurių kokybės pavydėtų visi britų mokslininkai kartu sudėjus, ir pakilusi nuo kompiuterio ekrano tarė, kad Lietuvoje yra tiksliai 1064.8 vilkai. Dabar naujausi Zabės and Co tyrimai rodo, kad jų jau 3000, nes Zabė paskaitė, kad vilkai, visi be išimties, (ir patinai) vedasi po 8 vilkiukus, ir kitąmet jų bus jau ... daug tūkstančių (sunku jau ten toliau su skaičiais). Ta pati Zabė suskaičiavusi tūkstančius vilkų strimigalviais puolė kovoti prieš vilkų veisimą (kaip tai absurdiškai beskambėtų). Bet pažiūrėkim, kas tuos vilkus veisia.

Visų pirma, didėjantys kirtaviečių ir jaunuolynų plotai sudaro palankias sąlygas didėti kanopinių skaičiui (kuriuos intensyviai reguliuoja medžiotojai, bet, sakykim, ne visus sureguliuoja). Tačiau, iš kitos pusės, afrikinis kiaulių maras smarkiai sumažino šernų skaičių (suaugusius šernus vilkai retai puola, bet jaunimas paįvairindavo racioną). Kol kas kaip ir prielaidų veisimui nesimato. Tada iš miško žvilgtelkim į palaukę ir ką ten pamatom? Ogi avytes. Iš kur dabar tos avytės? 2005 metais avių Lietuvoje buvo apie 20 000, dabar – jau beveik 200 000. Kas kaltas? Valdžia kalta.

Ji liepė išskerst kiaules, o vėliau žemės ūkio strategai pasiūlė auginti avis. Jie siūlė išmokas ir pinigus: per pastaruosius 5 metus vien avininkystės sektoriaus plėtrai skirta beveik 14 milijonų eurų, plius už lietuviškas veisles duodama beveik 200 eurų už galvą ir plius dar iš Lietuvos biudžeto apie 2 milijonus eurų per metus, ir dar, žinoma, mokamos kompensacijos už papjautus gyvulius. Ir va valdžia su tais strategais yra kalti, kad vargšus ūkininkus apgavo, nes nepagalvojo, kur tiek avių reiks dėti. Skatino, mokėjo pinigus, visi puolė pirkti, veisti, o dabar niekam tos avys nebereikalingos, mėsa brangi ir ne kiekvieno skoniui, ėriukų veda mažai, vilną apdirbti reikia mokėti, pieną melžti ir sūrius spausti daug darbo. Ir nesvarbu, kad užsienyje geros kokybės ėrienos laukia išskėstomis rankomis. Bet tai čia tada reikia į veislę, pašarus investuoti, dar daugiau darbo ir nėra garantijų, kad pirks (nes visam versle, matai, yra garantijos). O dar iš miško išlenda vilkai ir iš tų 200000 grubiai apie 1500 suvalgo (šiemet suvalgė beveik 1000, dar užmetu tų, kurie nepranešė apie papjautus ar sužalotus gyvulius).

Net procento nesiekia, kai avių mirtingumas kai kuriose fermose kartais sudaro ir 5% (ir kas gali paneigti, kad nuo ligų kritę gyvuliai niekada niekada nebuvo ištempti lauk ir su pažįstamų medžiotojų pagalba nustatyta, kad tai buvo vilkų darbas, juk kompensacijos vis šioks toks pinigas). Vat vargšai ūkininkai ir lieka prie suskilusios geldos. Iš karto noriu įspėti, kad to netaikau visiems ūkininkams. Didžioji dalis yra (daugmaž) viskuo patenkinta, nes sunkiai ir daug dirbo, kad išsikovotų vardą, rinkas, ir tiesiog neturi laiko rėkauti. Jie supranta, kad niekas kitas geriau nepasirūpins jų turtu nei jie patys. Todėl neaugina runkelių ten, kur didžiausia kanopinių koncentracija, ir avių ten, kur šlaistosi vilkai. Jie pasveria riziką, paskaičiuoja galimus nuostolius, įtraukia juos į būsimą savikainą ir dirba bei uždirba.Jie supranta, kad gamta nepaisant tavo pastangų kartais vis tiek pasiima savo dalį, o jei nesugebi pasirūpinti savo augintiniais ar pasėliais, tiesiog tuo nebeužsiimi. Nes toks yra ir turėtų būti verslas. Taip, rėkia ne jie. 

Sriūbauja tie, kurie įprato visus kaltinti (valdžią, orą, vilkus, stumbrus, šernus, gerves, žąsis, peles, aitvarus) ir ieškoti atsikalbinėjimų bei pasiteisinimų: neįmanoma nusamdyti piemens - brangu, parginti gyvulius namo - per toli, suremontuoti tvorą ar tvarto pamatus - brangu, statyti aukštesnę tvorą - brangu, daryti kilnojamus aptvarus - brangu, daug darbo ir gyvuliai purve voliosis, uždaryti į tvartus – laisvę gyvūnams. Atrodytų, žemės ūkis turėtų būti verslo šaka ir ten turėtų galioti verslo dėsniai, turėtų būti atsižvelgiama į rizikas (spėkit, ar tokios yra kur nors paminėtos puslapiuose, kurie reklamuoja avininkystę), galimas netektis, turtas turėtų būti saugomas.

Įsivaizduokit, jūs nusiperkat naują automobilį. Nuvažiuojat į stoties rajoną, ten paliekat nakčiai atrakintą, bet užrašot piktą raštelį – automobilis Petro Petraičio, prašome neliesti. Kokia tikimybė, kad automobilį rasite ryte? O va ne kurie avių augintojai, žinodami, kad apylinkėse yra vilkų, mano, kad palikti avis nakčiai, kad ir visai šalia namų, ne specialiam aptvare yra viskas ok. Ir net kai antrą, trečią, penkioliktą (rekordas devyniolika iš vienos bandos), kartą vilkai papjauna gyvulius, jie tik lieja graudžias ašaras į telikų ekranus.

Net pats kvailiausias pasaulio organizmas, porą kartų gavęs per galvą su pagaliu, suvokia, kad reiktų tą galvą pradėti saugot. Bet ne, mūsiškiai organizmai ne kuprą saugos ir avis, o geriau parėks, kad vilkai kalti ir valstybė jais nesirūpina. Iššaudykim velniop tuos vilkus, išsklaidykim jų šeimas, kad jiems būtų sunkiau susimedžioti grobį miške, ir situacija iškart „pagerės“. Tada galėsime auginti aveles, kurių niekam nereikia. Meluoju, reikia – jos labai gerai nugraužia veją ir galima pataupyti vejapjovę.

Tai bausti ar pasigailėti? Taip, vilkų populiaciją reikia reguliuoti, bet klausimas: kiek ir kieno sąskaita? Visų pirma, ar žemės ūkio ministerijos didieji strategai mano, kad toliau kišti milijonus į avininkystės plėtrą yra normalu ir perspektyvu, kai jau dabar aišku, kad niekam tos avys nereikalingos, ir dėl to iš dalies turi kentėt laukiniai gyvūnai. Nes vilkams pirma pakišamas saldainis, o vėliau duodama per snukį (kulkomis), kai tą saldainį ima laižyti.

Visų antra, ar tie kurie nepadarė visko, kad apsaugotų savo turtą, turi teisę kaltinti kitus ir prašyti kažkokių kompensacijų bei išvis užsiimti tuo, ko akivaizdžiai nesugeba? Taip pat dabar labai dažnai klausiama, o kodėl tas vilkas tokia svarbi rūšis (kai to klausia vyriausias medžiotojų vadas, aš pradedu abejoti jo, kaip medžiotojo, kompetencija) ir kodėl tiek daug dėmesio jis sulaukia. Mūsų laukinėje gamtoje vilkas stovi mitybos grandinės viršūnėje. Jis yra kertinis ir vienas svarbiausių ekosistemos elementų, palaikantis jos pusiausvyrą. Jis yra vienintelis natūralus plėšrūnas, galintis reguliuoti stambių kanopinių populiacijas, todėl jo apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Skubėti patvirtinti 110 vilkų sumedžiojimo kvotą nėra jokio reikalo. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į labiausiai problematiškus rajonus ir leisti medžioklę būtent ten. O tada stebėti – juk kvotą padidinti galima bet kada, iššaudyti visada spėsim.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.