Gyvenimas

2018.10.06 09:09

S. Paltanavičius: ruduo paženklintas kelionių

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.10.06 09:09

Patirtis sako, kad spalis ir šiemet bus švelnus, nors ir rudeniškas, spalvotas, saulėtas. Po trumpos drėgmės ir vėjų, audrų pauzės regime tai, ką nesuklysdami galime pavadinti „bobų vasara“. Kokia ji? Išeikime į gamtą ir apsižvalgykime.

Lietuvoje spalis. Dar tik pati mėnesio pradžia, bet ji daug sako apie vidurinįjį rudens mėnesį. Jau dabar neabejojame, kad jis bus pakankamai švelnus, nors ir rudeniškas, griežtai skiriantis dieną nuo nakties. Nakčiai, kuri vis labiau vyrauja, tenka vėsa, šalnos, o diena bando palepinti mus šviesa ir šiluma. Beje – ne tik mus...

Diena, nuo Joninių tapusi  trumpesnė net šešetu valandų, vis dar vilioja aukštu dangumi, baltais  debesimis, žydryne, geltonais lapais ir lekiančiais, ore sidabruojančiais vorų siūlais. Tie voratinklių siūliukai, plonesni už mūsų plauką, yra tokie lengvi, kad skrieja nešdami mažus voriukus, kyla aukštyn – kiekvienas mažas gyvūnėlis taip nuo savo namų nukeliauja ne vieną kilometrą.

V. Nordli-mathisen/ Unsplash nuotr.

Ruduo paženklintas kelionių ženklais. Ir nors vorai tikrai niekur neiškeliauja, dabar labai tinkamas metas patekti kuo toliau, rasti jaukią vietą, peržiemoti ir pavasarį pradėti naują gyvybės ciklą.

Pratrūkus rudeninės paukščių migracijos srautui, užplūsta panašios mintys – o jeigu ir paukščiai taip sėkmingai keliautų, peržiemotų ir nieko nepraradę, neišretinę savo pulkų, visi sugrįžtų perėti.

Kiek jų galėtų būti? Gal tiek pat, kiek būdavo prieš 100 metų? Tačiau kodėl to nebūna, kodėl negali būti dabar? Net net ir rudenį, po tokios sėkmingos vasaros kaip šiemet, paukščių išskrenda žymiai mažiau, nei prieš 100 metų.

Pakeliui ir žiemavietėse jų labai daug sunaikinama. Oficialus faktas, kad Pietų Europos valstybėse kasmet nušaunama, pagaunama  apie 15 milijonų strazdų giesmininkų.  Kartais pamąstai: jeigu nors keletą metų būtų paskelbtas savotiškas moratoriumas naikinimui, paliaubos tarp žmonių ir paukščių – kiek strazdų mūsų giriose giedotų tada?  

                             

Sunku galvoti neturint jokio palyginimo. Aš gerai prisimenu, kiek jų pavasarį giedodavo mano vaikystės Kazlų Rūdos girioje: iš vienos vietos blandžio vidury girdėdavau 10 – 12 paukščių treles, dažnai atrodydavo, kad jos pinasi viena su kita. Strazdai gieda iki saulės laidos, o po to visi kaip vienas nutyla, perleisdami vakaro tylą slankoms...

Ir dabar buvau ten nuvažiavęs. Girdėjau porą paukščių, gal du giedančius strazdus... Ir nors jie švilpavo labai smagiai, man linksma nebuvo....          

Ką tik buvo patvirtintas naujasis Saugomų rūšių arba, kaip esame įpratę, raudonosios knygos sąrašas. Jis daug trumpesnis, jame nėra beveik 200 rūšių. Kai kurios iš jame buvusių rūšių gyvuoja toliau. Iš tokių reikėtų paminėti didžiuosius baltuosius garnius, gulbes giesminkes, ūdras ir, žinoma, gerves. Simboliška dabar kalbėti apie gerves, nes kasdien gali jas matyti ir ypač – girdėti. Gervės jau skrenda...

Graudokai skamba gervių trimitai... Darbuodamasis laukuose, paparastai pirmiausia jas išgirsti – ne pavienius balsus, bet sumišusį trimitavimą, savotišką sąšauką. Jeigu paukščiai skristų žemiau, tarp skardžių trimitų girdėtume jauniklių cypsėjimą. Tai – įprasti jų balsai ir garsai. Juos gerviukai išsineš ir, kaip sakoma, kažkur pames, praras, nes sugrįždami pavasariop jau skardens kitaip, gerviškai.

Gervės – ne žiemos paukščiai.Vieną, praėjusiąją žiemą joms pasisekė, visoje Lietuvoje iki pavasario išgyveno kelios dešimtys gervių. Vargu ar tai galima vadinti rūšies pasiekimu – tiesiog, žiema buvo švelni ir mes netapo žiaurių įvykių liudininkais. Jeigu staiga plūstelėtų šaltis, gervės, ko gero, net negalėtų skristi ieškoti šiltesnių kraštų – joms būtų žvarbu, jos greitai nusilptų.  

Tikėkimės, kad šiemet jų liks mažiau. Jų pačių labui. O dabar dar apie vieną rudens reiškinį – kol nuimtas ne visas derlius, maisto pakanka visieims. Dabar laukuose gausu stirnų, nes kol kas aktyvusis medžioklės metas neprasidėjo, net ir turėdami tokią galimybę medžiotojai laukia vėsenių orų, nubirusių lapų. Stirnos laukuose randa ražiemose ir dirvose sudygusius žiemkenčių želmenis.

V. Karachiviev/Unsplash nuotr.

Želmenys ir ant žemės pabirę grūdai  dar labiau traukia graužikus. Štai prie Merkio aptikau kelis nekultų grikių laukelius, kuriuose pelėnų net šiugžda. Stovėjau ant kelio ir negalėjau atsistebėti – rudieji pelėnai vis skuodė per kelią į grikius, o po to šokavo atgal, matyt – į slėptuves nešė surastus grūdus.

Jeigu vienoje vietoje daug pelėnų, atsiranda ir medžiojančių. Mačiau ne tik paprastuosius, bet ir iš šiaurės atlėkusius tūbuotuosius suopius, plėšriąją medšakę. Ką čia naktimis veikia lapės, ką medžioja žebenkštys ir šermuonėliai, atspėti nesunku.

Ši vasara buvo palanki graužikams – sausa, šilta. Rudenį labai geras ąžuolo gilių derėjimas sukurė puikias mitybines sąlygas. Na, o jeigu čia pat laukuose dar yra grikių ar želmenų, tada pelių ir pelėnų rojus yra garantuotas.  

Pasiekė žinia, kad Kauno pakraštyje esančiuose karjeruose, kurie tapę kauniečių maudynių ir poilsio vieta, meškeriotojui užkibo net kilogramą 300 gramų svėrusi nematyti neregėta dantyta žuvis – piranija. Lietuvoje tokių žuvų nebūna. Ir nebūtų, jei ne  akvariuminių žuvelių augintojai, laikę piranijas, o kai šios paaugo, jas išleidę „į laisvę“.

Pixabay nuotr.

Į laisvę sakau kabutėse, nes Pietų Amerikos žuviai šalti mūsų vandenys niekuo neprimena tėvynės. Na, o toks poelgis yra Lietuvos gamtos teršimas. Ir labai pavojingas biologinei įvairovei, nes svetimos rūšies žuvis gali tapti nelauktų ir nevaldomų ligų, parazitų plitimo židiniu. Taip viskas prasideda – kažkada ir mangutas buvo pirmasis, visai neseniai – meškėnas. Jei nebūsime budrūs ir negalvosime apie savo gamtą šiandien, jos ateitis bus labai neaiški.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.