Gyvenimas

2018.10.05 16:53

M. Starkus: jei ne trauma, taip ir nebūčiau pradėjęs keliauti

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2018.10.05 16:53

Kažkada galvojome – viskas, baigta su kelionėmis, bet mes kaip kelioninė grupė „Sel“ – sakome, kad baigta, o kitais metais ir vėl išvažiuojame, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja radijo ir televizijos laidų vedėjas Martynas Starkus. Prabilęs apie nesibaigiančias keliones, jis atskleidė, kad nieko nebūtų įvykę be lemtingos kojos traumos – po jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Iš jauniausio radijo darbuotojo užaugo eterio chuliganas 

M. Starkus prisimena, kad mažas svajojo būti beveik viskuo –  žymiu futbolininku, naru, ir lakūnu vienu metu, priklausė nuo mėgstamo herojaus. Vis dėlto tėvai spaudė baigti aukštąjį mokslą.

„Tėvams buvo svarbu, kad netapčiau chuliganu ir neįstočiau į Lukiškes. Nusprendžiau stoti į žurnalistiką, nes tai buvo artimiausia pagal gyvenimo būdą. Tiesa, iš pirmo karto neįstojau, nes pramiegojau egzaminą“, – prisimena laidų vedėjas.

Laidos stop kadras

Pramiegojus aukštąjį mokslą kažką veikti vis tiek reikia. M. Starkus įsidarbino Vilniaus pieno kombinate. Čia jis gavo kur kas vertingesnių žinių nei geriausiame universitete, o 1992 m. pradėjo dirbti vienoje populiariausių šalies radijo stočių. M. Starkus tapo jauniausiu darbuotoju iš visų.

Nors norėjosi iš karto sėsti prie mikrofono ir tapti laidų vedėju, kolegos iš tokių norų tik pasijuokdavo: „Pradėjau dirbti 18 metų, bet kol gavau eterį, praėjo dar keleri metai. Per juos dariau visai kitus darbus. Kartą vienas iš darbuotojų neatvyko į darbą. Tada mane pasodino į tą vietą ir net kurį laiką slėpė mano amžių, nes radijo laidų vedėjus priimdavo tik nuo 21 metų.“

Taip pusiau slaptai prasidėjo laidų vedėjo karjera. Populiarumas tik augo, kaip ir honorarai. Tačiau alga rūpėjo mažiausiai. „Galvodavau, kam man pinigai – neturiu vaikų, gyvenu pas tėvus, pasiausti su draugais užtenka, pavalgęs, kažką apsirengęs. Tada tiesiog jaučiausi laimingas. Apskritai, pinigai niekada nebuvo kažkokia siekiamybė“, – tikina žinomas laidų vedėjas.

1996 m. televizorių ekranus okupavo kultinė jaunimo laida „Tangomanija”, kurioje M. Starkus dirbo kartu su kolegomis Marijonu Mikutavičiumi ir Sauliumi Urbonavičiumi.

Laida laužė bet kokius televizinius stereotipus, o jos vedėjus buvo galima vadinti eterio chuliganais. M. Starkus su kolegomis tapo jaunimo dievukais, o šėlionės persikėlė ir į tikrąjį gyvenimą.

„Siausdavome be proto, mieste dainas dainuodavome, su paršeliu už pavadėliu per centrą eidavome, o kartą ir ląstus buvome užsidėję, žiūrėjome, kas toliau nueis per Gedimino prospektą. Maudydavomės „Neringos fontane“...  Mes buvome laimingi, nes nebuvo geltonosios spaudos, mobiliųjų telefonų, nuolatos fiksuojančių. Spėjome patekti į tą laikotarpį, ko dabartinis jaunimas nebepatirs“, – įsitikinęs M. Starkus.

Kojos trauma, pakeitusi visą gyvenimą

Išsiskyręs su žmona, M. Starkus didžiąją laiko dalį paskyrė savo aistrai – futbolui. Su bičiuliais įkūrė klubą „Prelegentai”, kuriame žaisdamas sykį patyrė rimtą kojos traumą. Praleidęs nemažai laiko ligoninėje, M. Starkus sugalvojo idėją, apvertusią visą gyvenimą.

„Prisiminiau, kad buvau girdėjęs apie vieną britą, kuris žiguliuku nuvažiavo iš Birmingemo į Taliną, pardavė tą žigulį, ir nusipirko bilietą atgal. Ir aš Vytarui Radzevičiui sakau – klausyk, varom į Afriką, o jis, kad manęs nesuerzintų, nes aš po operacijos, po narkozės – sutiko, sakė „gerai, gerai...“ Tai mes ir išvažiavome“, – tolimų kelionių ciklo pradžią prisimena M. Starkus.

Mėnesį trukusi kelionė į Afriką vėliau virto keturių dalių filmu. Bičiulis V. Radzevičius vairavo, o jis pats, apsiginklavęs filmavimo kamera, fiksavo viską iš eilės. Tačiau filmuoti Afrikoje – ne pati lengviausia užduotis.

„Mauritanijoje filmavome slaptomis kameromis, o tai prilygsta šnipinėjimui. Buvome kažkokių laidukų prisidarę, kuprinės petnešoje išpjovę skylutę, atrodė kaip saga galbūt, o iš tikrųjų kamera įkišta“, – pasakoja M. Starkus ir priduria, kad tai buvo turbūt vieni ekstremaliausių epizodų karjeroje.

Po įveiktų ne vieno tūkstančio kilometrų, gimė ir pasakojimai, filmai bei knygos.

„Mes net neįsivaizdavome, kad kelionės mus atves ten, kur esame dabar. Bet buvo labai geri atgarsiai, didelis žiūrimumas ir paaiškėjo, kad mums neblogai pavyko, bet kas toliau? O toliau prasidėjo ir knygos, ir paskaitos, ir susitikimai“, – sako M. Starkus.

Sustos tik tada, kai nebeliks malonumo

Nors keliautoją supo žmona Kotryna ir trys dukros, kelionės nesiliovė. Afrika, Sibiras, Indija, JAV, Pietų amerika, Kinija, Pietryčių ir Rytų azija, Australija –  aplankyta daugybė šalių, nufilmuota tuntas dokumentinių pasakojimų.

„Po 10-ties metų kelionių ir 11-kos projektų sėdome kartu su Vytaru ir susirašėme pliusus ir minusus to, ką mes darėme. Neradome nei vieno minuso. Nusprendėme, kad kol dar tuo mėgaujamės, tai verta.

Kažkada pasakėme žmonoms, kad jau nebevažiuosime, pavargome. Bet... Mes kaip kelioninė grupė „Sel“, kurie po kiekvieno projekto pasako, kad čia paskutinis, bet iš tiesų daro dar ir dar“, – laidoje „Gimę tą pačią dieną“ teigia M. Starkus.

Anot jo, kai jau aplankyta tiek daug egzotiškų ir tolimų kraštų, svajonės tampa vis paprastesnės.

„Kol esi jaunas, nori kosmoso, bet kai esi vyresnis, norisi paprastų dalykų. Dabar norėčiau tiesiog nuvažiuoti pažvejoti. Kad vaikai sveiki užaugtų, kad jiems būtų viskas gerai. Kad su jais galėčiau po pasaulį pavažinėti, ne tik su Radzevičiumi... Pradeda atrodyti, kad nereikia nieko ypatingo, kad gyvenimas būtų gražus ir laimingas“

Visą M. Starkaus istoriją žiūrėkitė laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Gabija Kavaliauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.