Lietuvoje jau tikrasis ruduo. Trejetą rugsėjo savaičių gyvenome ne menamoje, o tikroje vasaroje – kada dar oro temperatūra pakyla iki 25 ir daugiau laipsnių karščio, jei ne vasarą? Šiemet rugsėjo antroji pusė mus lepino kaip tik tokiais karščiais, saule. Visi iki vieno pripažino, kad niekada nėra to matę...
Tą pripažino ir meteorologai – į savo ilgųjų stebėjimų dienoraščius jie įrašė naujus orų rekordus. Tačiau esmė ne rekordai, nes tai – ne gamtiška, tai – jau iš žmonių pasaulio. Kiekvienas rekordas – dydžio, greičio – yra dalykai, esantys už rizikos ribos. Kiekvienas toks rekordininkas save pasmerkia nepaprastiems išbandymams, nes gamtoje kraštutinumai nėra toleruojami.
Čia jau kalbame ne apie orus, bet apie daugelį augalų, gyvūnų, kurie apsigavo karštą rudenį ir savo nepamatuotu energijos protrūkiu įsiveržė į uždraustą gamtos zoną.
Kaip tai – įsiveržė? O jeigu jie niekur nekeliavo, buvo savo namuose, augo savo augavietėse...
Bet jiems ir nereikėjo niekur keliauti. Tiesiog jie susipainiojo savo įpročiuose, sakyčiau – net metų cikluose. Nors... gal taip mes norėjome matyti. Iš tikro, neseniai mūsų kalbintas Vytautas Jusys viską pasakė tiesiai – ruduo su savo nukrypimais sau, o paukščiai – sau. Jie lekia taip, kaip ir turėtų, nepaisydami taip ilgai tvyrojusios šilumos.
Šiluma gal ir buvo jiems maloni, teikė geresnes sąlygas lesioti, skristi. Bet jie keliavo. Dabar, atvėsus, jų migracijos tapo dar labiau pastebimos. Ko gero, tie kikilių pulkai, kuriuos matome laukuose, taip pat kažkur skuba. Iš esmės – skubėti jiems lyg ir nėra kur, nes visi jie žiemos Europoje. O Europa nedidelė...
Prieš keletą dienų mačiau kikilių pulkus, kylančius iš grikių lauko – tas laukas prie pat Merkio upės, toliau už jo – krūmų guotas. Vakarop kikiliai skubėjo maitintis, nes paryčiui teks kilti ir lėkti.
Žinau, kad plėšrieji, kad ir vištvanagis ar paukštvanagis savo grobį taikosi nutverti ryte. Po to jie kurį laiką ilsisi, o po to lekia. Bet ir vanagų kelionės netolimos, į Afriką jie neskrenda.
Labai malonus ir, sakyčiau, vasariškas šelmeninės kregždutės giedojimas. Ar jos dar neišlėkė? Visur kitur jų, ko gero, nėra. Tačiau aš lygiose pamerkių pievose žinau vieną avių fermą, prie kurios kregždės laikosi be gali ilgai – pernai jas stebėjau iki spalio vidurio.
Šiemet ten kregždutės ir vėl nardo – vadinasi – orai sau, o nuotaika į aplinką lemia daugiau.
Taurieji elniai baigia šio rudens savo šventę. Atrodo, kad šis ruduo jiems buvo labai sėkmingas. Tą didele dalimi rėmė ramybė giriose. O ji atsirado ne šiaip sau. Nebuvo grybų, niekas nešūkavo miškuose, be reikalo nevažinėjo keliais.
S. Paltanavičiaus nuotr.
Gamtininkai vis garsiau kalba apie tai, kad ateina metas riboti važinėjimą girių keliais, galbūt, tam išskiriant kai kuriuos svarbiausius gamtos ciklus – pavyzdžiui, paukščių perėjimą, žvėrių rują, jauniklių auginimą. Tuo nieko neatrasime, darysime taip, kaip daugelis mūsų kaimynų.
Atrodo, kad būtent dėl mažo trikdymo ir žvėrių vaikymo sumažėjo automobilių susidūrimų su laukiniais žvėrimis. Jiems nereikėjo nuo nieko slapstytis, pametus galvas bėgti nuo miško į laukus. Taigi, lyg dar vienas svarbus argumentas.
Labai gražiai skamba elnio balsas. Gaila, kad tie, kas šiemet nespėjo į elnių šventę, jos turės laukti visus metus. Šiemet pirmąkart Lietuvos miškininkai oficialiai pakvietė visus norinčius klausytis elnių pas save, į savo miškus. Tikėtina, kad daug kas tą pamatėte, išgirdote pirmąkart. Man atrodo, kad įspūdis turėjo būti labai stiprus...
Draudžiama publikuoti nuotraukas bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
