Gyvenimas

2018.09.27 21:50

Ar laivo kapitonas gali sutuokti žmones laive?

Dalia Bikauskaitė, „Vakarų ekspresas“2018.09.27 21:50

Ro-pax kelto „Regina Seaways“, plaukiančio iš Klaipėdos į Kylį (Vokietija) kapitonas Gintaras Kučinskas AB „DFDS Seaways“ dirba daugiau kaip 20 metų. Su juo kalbėjomės apie keleivius laive, įgulą, švartavimosi ypatumus ir kitus jūrinius dalykus.

G. Kučinskas šioje kompanijoje dirbti pradėjo iškart po Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos baigimo 1997-aisiais ir iki šiol tebėra jai ištikimas. Tada dar kompanijos pavadinimas buvo kitoks. Iškart po „Lietuvos jūrų laivininkystės“ privatizavimo 2001 metais jos pavadinimas buvo „LISCO Baltic Service“, paskui – „DFDS LISCO“, o nuo 2011 metų – „DFDS Seaways“. G. Kučinskas klaipėdietis, bet giminėje iki jo jūrininkų nebuvo. Jau devyneri metai jis eina kapitono pareigas. Keltui „Regina Seaways“ vadovauja dvejus metus.

– Ar iš karto pradėjote dirbti keltuose?

– Ne, pradėjau nuo miškovežių. Pirmą praktiką atlikau keturių stiebų burlaivyje „Kruzenshtern“. Labai patiko, gavau daug teigiamų emocijų ir tada jau tvirtai nusprendžiau baigti mokyklą.

– Palyginti su kitais laivais, kuriuose jums teko dirbti, kuo išsiskiria „Regina Seaways“?

– Šis laivas yra vienas iš keturių Italijos kompanijos pastatytų laivų serijos. DFDS jų turi tris. „Regina Seaways“ iš visų tų laivų pastatyta vėliausiai - 2010-aisiais. Taigi yra naujausias, moderniausias, galingas, didelis ir patogus laivas.

– Ar turi sparnus, kurie sumažina laivo supimą.

– Taip. Juos turi visi keleiviniai DFDS keltai. Sparnai gerokai sumažina supimą. Jeigu jis vidutinis, išskleidę sparnus, jo mes beveik nepajusime. Sparnus reikėtų naudoti tada, kai bangų aukštis 3 metrai. Rudens, žiemos sezonu dažnai tenka juos skleisti.

– Ar visą laiką plaukiojate Baltijos jūra?

– Ne, dirbau ir Šiaurės jūroje, DFDS krovininiuose keltuose, plaukiojau įvairiais maršrutais.

– Ar tiesa, kad Imingemo (Anglija) uoste ekstremalios švartavimosi sąlygos?

– Ten dirbau dvejus metus. Dabar ten dirba keltai „Tulipa Seaways“ ir „Gerdenia Seaways“. Kaip jiems ten reikia švartuotis, nežinau, jie švartuojasi kitoje vietoje nei man reikėdavo. Jie didesni, o mano laivas buvo mažas, galėdavau įplaukti į šliuzą, dar likdavo 2 metrai nuo kiekvieno borto. Sunku įplaukti į tą vadinamąją jūrą. Ten gana stipri srovė, reikia pagauti momentą. Bet kai įgauni praktikos, pradedi išnaudoti tą srovę, ji padeda. Įplauki į šliuzą, prisišvartuoji, išlindus iš jo reikia galu švartuotis. Buvo gana įdomu. Dar, sakyčiau, Škotijoje sunkios švartavimosi sąlygos, bet dabar tos linijos nebėra. Nieko tokio, iš pradžių plaukioji su locmanu, paskui pats gauni locmano licenciją.

– Jūs į Kylį plaukiate be locmano?

– Taip, turiu licenciją jau ketveri metai. Gavau, kai pradėjau plaukioti šioje linijoje. Kylyje laikiau egzaminą vokiečių kalba.

– Kurioje jūroje lengviau dirbti – Šiaurės ar Baltijos?

– Visur savi pliusai, savi minusai, palyginti gana sunku. Baltijos jūroje labai bjaurus šiaurinis vėjas, nes sukelia dideles bangas, kurios būna nuo Bornholmo iki Klaipėdos. Kitas dalykas plaukiant į Kylį, likus 4 valandoms iki jo švyturio, prasideda siaurumos, jose didesnis laivų judėjimas.

– Kaip vertinate įplauką į Klaipėdos uostą?

– Ji nėra iš lengvųjų, palyginti su kitų uostų. Kai geras oras problemų nekyla, bet kai pučia stiprus šiaurinis arba vakarinis vėjas, atsiranda tam tikrų niuansų.

– Kur buvo lengviau švartuoti laivą – Jūrų perkėlos terminale ar dabar Centriniame Klaipėdos terminale (CKT)?

– Sakyčiau, CKT geresnės sąlygos. Visų pirma uoste reikia plaukti trumpesnę atkarpą, tai sutaupo mums laiko, mažiau sunaudojame kuro, mažiau teršiame atmosferą. Net 20 minučių šioje linijoje gana svarbu. Be to, apsisukimo vietos baseine esame uždengti nuo vėjo.

– Kas jums labiausiai įsiminė plaukiojimų laivais metu?

– Kai dirbau Šiaurės jūroje, teko dalyvauti NATO projekte. Gavome pranešimą, kad esame „nuimami“ nuo linijos ir turime plaukti į Juodąją jūrą, į Turkiją, ir parvežti NATO krovinį į Belgiją ir Norvegiją. Ten buvo karinė technika, naudota Afganistane. Teko plaukti krovininiu keltu „Finlandia Seaways“visais tais Turkijos sąsiauriais. Keleivių laive nebuvo, tik kareiviai, lydintys krovinį. Laivą pasupo stiprokai, kareiviams nebuvo smagu, jie nepratę prie tokių dalykų. Patirtis buvo įdomi.

– Ar keleiviai, jų pomėgiai, elgesys kuo nors keičiasi?

– Viskas tas pats, išlieka ta pati tendencija – plaukia vokiečių turistai, lietuviai, darbininkai grįžta atgal per Kalėdas ir Velykas, vairuotojai. Gal tik kinta keleivių amžius. Mėmelenderių (Klaipėdos krašto vokiečiai. - Aut. past.) dabar kur kas mažiau nei prieš 15 metų. Anksčiau jų būdavo daug, vykdavo pasižiūrėti vietų, kur gyveno. Tebėra laive ir apsaugininkas, bet nepasakyčiau, kad daug darbo turi. Paprastai keleiviai būna ramūs.

– Ar jūs pats bendraujate su keleiviais, jie ateina kuo nors pasiskųsti, ar jų visai nematote?

– Ne, matau. Pas mane jie neateina, nes yra keleivių tarnyba. Kiekvieną dieną vyksta tarnybų vadovų pasitarimai, kuriuose aptariame savo problemas, retai, bet tenka įsikišti.

„Vakarų ekspreso“ nuotr.

– Ar jūs būdamas kapitonas esate ir vyriausiasis gydytojas laive?

– Žinote, kad vyriausias gydytojas negydo, jis yra administratorius (juokiasi. - Aut. past.). Pas mus kapitonas, kapitono vyresnysis padėjėjas ir vyr. mechanikas yra baigę slaugos kursus, kiti jaunesnieji karininkai yra baigę pirmosios pagalbos kursus. Iš praktikos galiu pasakyti, kad tų žinių užtenka. Jeigu mums iškyla kokių problemų, galime skambinti į Klaipėdos ligoninę 24 val. per parą ir gauti patarimų. Jeigu sunkesnis atvejis, pranešame ,ir per 1-1,5 val. atskrenda sraigtasparnis arba atplaukia kateris ir ligonis paimamas. Net jeigu laive būtų gydytojas, mes iš tikrųjų nelabai kuo galėtume padėti sunkiam ligoniui. Širdies operacijos juk nepadarysi laive. Reikia ir specialios įrangos, ir tam tikrų ligų specialistų. Dažniausiai sraigtasparnio prireikia tada, kai pagyvenusiems žmonėms sunegaluoja širdis.

– Ar buvo gimdymo atvejis laive?

– Ne.

– Ar tai, kad kapitonas gali sutuokti žmones laive, tik mitas?

– Buvo toks atvejis. Viena lietuvė ir šiek tiek įkaušęs vokietis pareiškė norintys susituokti. Keleivių tarnybos vadovas jiems mandagiai paaiškino, kad kapitonas užsiėmęs. Statute parašyta, kad kapitonas registruoja mirties ir vaiko gimimo atvejį. Apie santuokos registravimą jame nerašoma. Tie laikai, kai kapitonai galėdavo tuokti žmones, jau praėjo. Sakiau jiems, kad kaip nors pakentėtų iki Klaipėdos.

– Ar keleiviai mato, kai jūs organizuojate pratybas?

– Taip, kartais ir patys ateina dalyvauti. Atėjusius apvelkame liemenėmis, parodome, kaip reikia susėsti į valtį.

– Kam reikalingos tos virvės, nutiestos per visą laivą?

– Jos reikalingos leidžiant gelbėjimosi valtį, kad ji nesiūbuotų ir nesidaužytų į bortą. Tomis virvėmis iš priekio ir iš galo prilaikome ją, tada ji leidžiasi lygiai.

– Kiek laive įgulos narių?

– Dabar yra 43. Turime ir praktikantų iš Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos bei Klaipėdos laivininkų mokyklos. DFDS laivuose šiuo metu 27 žmonės atlieka praktiką. Tai mūsų indėlis į ateitį, nes daugelis iš jų po to sugrįžta. Be to, mes pamatome, kas ko vertas, ir galime rinktis. Auginamės įpėdinius, kurie paskui pjauna mūsų kėdžių kojas (juokiasi). Aš irgi praktiką atlikau šitos kompanijos miškovežiuose.

– Iš kurių kapitonų mokėtės jūs pats?

– Iš Stanislovo Jonkaus labai daug išmokau, iš kapitono Andrejaus Zemkavojaus, pas kurį buvau kapitono vyr. padėjėju, iš kapitono Henriko Žalandausko ir kitų.

– Laive yra elektromechanikų?

– Taip, vienas. Visuose mūsų laivuose yra toks specialistas. Anksčiau jų būdavo du, nes labai daug įrangos yra susijusios su elektromechanika. Dideliuose kruiziniuose laivuose jų yra kur kas daugiau, yra netgi didelė elektromechanikų tarnyba, kaip mūsų viso mašinų skyriaus tarnyba. Kylyje viename tokiame laive buvome ekskursijoje. Jo vien tik pavairavimo mechanizmo bendras galingumas ne daug mažesnis nei mūsų vieno pagrindinio variklio – apie 10 tūkst. kilovatų (13 tūkst. AG).