Gyvenimas

2018.09.21 12:34

M. Čepulis. Viena elnių rujos diena (komentaras)

2018.09.21 12:34

Dabar pats elnių rujos įkarštis. Patinai meta svorį, nes laikosi maurojimo dietos (burna užimta baubimu ir nėr laiko ėst), patelės laksto visos kvepiančios ir nervina patinus. Jaunimas laksto aplink nesuprasdamas, kas daros, o vyresnis jaunimas supranta, kas daros, bet patys nieko negali daryti, nes vyresni neprileidžia.

Ir štai tik vienas epizodas iš šio nuostabaus spektaklio.

Durpyno beržynėlyje Sultono (toks elnio, kurio nebėra, vardas) valdose apsigyveno Velnias (irgi elnio vardas). Gražus, iš pažiūros niekuo neypatingas kokių 8–9 metų patinas. Jis nuo vakaro iki ryto saugojo savo plotelį, kvietė mergeles į svečius, o konkurentus aršiai „lodamas“ gindavo lauk.

Šalia beržynėlio plytėjo nedidelis nendrynas, kurio pakraščiai buvo Caro teritorija (Caras buvo senas, galingas apie 11–12 metų sulaukęs tauriojo elnio patinas). Carui nelabai patiko, kad šalia įsikūrė toks aktyvus vyriokas, tad jis vis bandydavo Velnio kantrybę.

Jaunuolis, sunervinęs Carą. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Bet, kol merginos pas Carą lankėsi, didelių problemų kaip ir nebuvo. Tiesa, buvo keli jaunikliai, aplink belakstantys ir ramybės neduodantys. Na, jie kaip musės tik zyzia aplinkui ir grėsmės nekelia, kol į akis nelenda.

Išaušo gražus, vėsus rugsėjo rytas. Bet visiems buvo į tai nusispjaut, nes daug gražesnė kvepianti dama atėjo į Caro teritoriją. Jaunimas, apsvaigęs nuo meilės kvapo, puolė paskui ją, nepaisydami vos už kelių metrų kriokiančio Caro. Puolė muštis tarpusavyje, laužyt medelius ir trypti nendres. Caras neapsikentęs išvaikė peštukus ir savimi patenkintas šildėsi kylančios saulės spinduliuose.

Tačiau kvepianti dama pasuko į Velnio teritoriją. Į Caro paliepimus „sustok, neik“ ji nekreipė dėmesio. Caras pasekė paskui. O ten jau ragus atstatęs Velnias. Abu jie maurodami nukurnėjo paskui elnę į nendryną, kur dar iš kažkur trečias atsivilko, užuodęs tą pačią damą.

Akistata su Caru. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Velnias nieko nelaukęs puolė vyti atėjūną. Susikibo porą kartų ir atvykėlis suprato, kad čia geruoju nesibaigs. Caras ir dar iš apylinkių sugužėję jaunuoliai smalsiai stebėjo, kuo baigsis, tik retkarčiais pabaubdami, lyg ragindami muštis, bet patys konfliktan nesikišo. Dama kažkur nukurnėjo, vyrai apsiramino ir visi sugrįžo į savo pamėgtas dienojimo vietas.

Popiet Carui vis nedavė ramybės ta kvepianti pabėgusi dama ir jis vėl pasileido į Velnio teritoriją. Velnias tuo metu romantiškai laiką leido su ta pačia dama. Nors tokio ankstyvo svečio nesitikėjo, bet ir nesuglumo. Iš pradžių abu baubė vienas prieš kitą vaikščiodami, ragais viksvas šienaudami.

Caras po kovos su Velniu. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Velniui nusisukus, Caras staiga jį puolė. Bet Velnias atstatė karūną ir atlaikė pirmą smūgį. Caras kiek sutriko ir bandė dar ir dar kartą, tačiau Velnias nepasidavė. Caras visas piktas atsitraukė tolėliau. Šalia vėl pasipainiojo jaunuolis, tai gavo nuo Caro taip, kad spruko neatsisukdamas.

Nuvijęs pienburnį, Caras demonstratyviai prigulė pailsėti visai šalia Velnio teritorijos (na amželis jau, gal ši ruja bus paskutinė). O Velnias, visas patenkintas savimi, kad atsilaikė prieš vyresnį, grįžo pas jo laukiančią damą, apie kurią vėl suko ratus keli pienburniai.

Tuos greit nuginė ir puolė meilintis išrinktajai, kuri, matyt, įvertino Velnio potencialą ir nuo jo nebesitraukė. Ko gero, kitą pavasarį paskui šitą elnę strikinės vienas arba du Velniukai. Caras dar paburbėjo ir liūdnai maurodamas pasitraukė.

Caro giesmė. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

O kobra sėdėjo krūmuose ir viską matė. Elnių jausmai ir emocijos, žinoma, yra mano fantazijos vaisius, bet veiksmų seka tokia ir buvo.

Visą šią dramą stebėjau iš arti, kartais per daug arti (ypač, kai nendrynuose kalasi elniai, o tu nuo jų vos per 10 žingsnių) arba kai įsiaudrinęs Caras ateina patikrinti, kas tu per stuobrys. Kai tau užima kvapą nuo žvėries „odekolono“ ir kai jis tau rėkia į veidą, kad, rodos, vėjo gūsis iš jo gerklės visas maskuotes nuneš. Kai gainiojamas jaunuolis atsistoja vos per penkis žingsnius nuo tavęs ir matai, kaip virpa raumenys po jo oda ir kaip jis visas įsitempęs stebi vyresnius patinus.

Tie jausmai ir pojūčiai tikrai nenusakomi. Tai paaukokit kokią naktį ir nulėkit prie miško, kur yra elnių, nes dabar pats rujos įkarštis ir pats geriausias metas žiūrint į milijardus žvaigždžių klausytis elnių meilės arijų.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.