Gyvenimas

2018.10.15 10:24

Leiskite vaikams nuobodžiauti – nuobodulys atveria fantaziją

LRT.lt 2018.10.15 10:24

Jei visada, vaikeliui vos ėmus nuobodžiauti, viską metę pulsime galvoti jam pramogų, užauginsime žmogų, kuriam sunkiai seksis tvarkytis vienam, svetainėje psychologytoday.com rašo danų psichiatrė Iben Sandahl. Kai vaikai neturi ką veikti, pabrėžia specialistė, ima skleistis jų kūrybiškumas.

„Grįžusi namo iš darbo ketinau išsidėlioti į vietas pirkinius, greitai paruošti savo mažajai ko nors užkąsti, o tada penkias minutes užtarnautai atsipūsti ant sofos. Tačiau, nespėjusi nei apsisukti, aptikau save svetainėje, panirusią į didžiulės LEGO pilies statybas kartu su savo dukra. Tiesą sakant, žaisti neturėjau nei laiko, nei jėgų, tačiau negalėjau nei pagalvoti apie tai, kad netrukus teks leistis į diskusiją, ar palikti savo dukrą toliau nuobodžiauti“, – taip straipsnį svetainėje psychologytoday.com pradeda danų psichiatrė Iben Sandahl.

Savo knygoje „Žaiskite daniškai: kaip žaidimai padeda užauginti subalansuotus, atsparius ir sveikus vaikus (angl. „Play The Danish Way – A Guide to Raising Balanced, Resilient and Healthy Children through Play“) I. Sandahl aptaria, kodėl nuobodžiauti nėra blogai, veikiau – net priešingai, ir kodėl nereikėtų rūpintis, kad vaikai visąlaik būtų kuo nors užimti.

Būtent tai, pasak autorės, daugelis iš mūsų darome nuolat, tačiau iš tikrųjų vaikų užiminėti nereikia – nieko neveikimas jiems tik į naudą. Kai vaikai neturi ką veikti, ima skleistis jų kūrybinis potencialas, o tai daro teigiamą poveikį jų raidai.

Suaugusiųjų pareiga – tik orientuoti ir įkvėpti

Danijoje laikomasi nuostatos, kad žaidimai – tai ne kažin kokia tik tinginiams būdinga pramoga, o kertinis vaiko raidos proceso akmuo. Vaikams patinka savarankiškai tyrinėti pasaulį, žinoma, jeigu jiems suteikiama galimybė tai daryti. Būtent per laisvą žaidimą (kurį nebūtinai turi inicijuoti suaugusieji) labiausiai lavėja jų kūrybiškumas ir gebėjimas mąstyti.

Tam reikia jiems duoti galimybę kasdienius įspūdžius suvirškinti patiems – taip, kaip jiems tai pavyksta. Tai reiškia, kad kartais jiems reikia leisti pabūti patiems su savimi. Net jeigu jiems nuobodu – nieko tokio.

Jei visą laiką dirbsime budėjimo režimu, pasirengę kaskart, vaikeliui vos ėmus nuobodžiauti, viską mesti ir pulti galvoti jam pramogų, užauginsime tokį žmogų, kuriam sunkiai seksis tvarkytis vienam. Idėjų, ką jam veikti, jis bus įpratęs gauti iš kitų, o savo jėgomis šiuo klausimu vargu ar pasitikės. Tai nereiškia, kad savo metukų kūdikį turėtume palikti visiškai vieną: reikėtų nuolat stebėti, kad jis pernelyg nenuobodžiautų, tačiau leisti jam ir pabūti pačiam su savimi.

Daugumai dvimečių ir trimečių suaugusieji reikalingi tam, kad juos orientuotų ir įkvėptų. Kuo anksčiau vaikai supras, kad nuobodžiauti nėra blogai, tuo geriau. Nuobodulys, pasak specialistės, juos motyvuoja megzti socialinius ryšius, o ilgainiui, skatinami nuobodulio, jie pradeda eksperimentuoti, kurti ir kryptingai siekti tikslų.

Bernard Hermant/Unsplash nuotr.

Išmokti nieko neveikti – nelengva

I. Sandahl pateikia keletą patarimų, nuo ko pradėti.

1. Rinkitės. Ar jums reikalingos akimirkos, kuriomis galėtumėte atsipalaiduoti? Jei taip, susikurkite namuose tokią atmosferą, kurioje leistumėte sau išsijungti budėjimo režimą ir galėtumėte nedarysi visiškai nieko.

2. Pasikvieskite vaikus įsijungti į veiklą, kuria užsiimate. Spektras labai platus – nuo stalo žaidimų iki valgio ruošos ar tvarkymosi. Vaikai be galo mėgsta daryti tai, ką daro suaugusieji. Jiems gera dalyvauti ir prisidėti.

3. Jei matote, kad vaikui labai norisi, kad su juo žaistumėte, tai ir žaiskite. Tačiau stenkitės neperimti iš jo žaidimo kontrolės – tegu viską kontroliuoja jis pats.

4. Bent kartais nieko neplanuokite. Tegu savaitėje būna ir tokių dienų, kai neinate į parduotuves, nelaukiate ko nors ateinant pas jus ir patys neinate į svečius. Dienos, kai nereikia daryti visiškai nieko, yra labai svarbios.

5. Įsiklausykite į vaikų pageidavimus. Kai vaikas liaujasi būti ūmus, pradeda skleistis jo vaizduotė. Gali būti, kad kartais, pradėjus žaisti, jam prireiks jūsų pagalbos surenkant reikalingas priemones ar ko nors ieškant. Vaikas gali ir pats pateikti pasiūlymų: „Ar galiu iškasti urvą?“, „Gal išsikepkime pyragą?“, „Ar galime pasikviesti močiutę?“ Nereikėtų numoti į juos ranka.

Padrąsinkite vaiką: „O juk tai puiki mintis!“, „Kokių įrankių tau reikia, kad išsikastum urvą?“, „Kokį pyragą norėtum šįkart kepti?“, „Jeigu pasikviestume močiutę, ką galėtume su ja nuveikti?“ ir pan.

6. Nepersistenkite. Savo įsivaizduojamą kaltę dažnai mėginame atpirkti ryžtu bet kada mesti iš rankų viską, kad ir kas tai būtų, kad tik vaikas jaustų mus esant šalia. I. Sandahl pataria pernelyg nesijaudinti. Kad ir ką veiktumėte, naudos bus. Svarbu tik suvokti, kad būti kartu čia ir dabar – jūsų prioritetas.

7. Supraskite, kad išmokti nieko neveikti – ganėtinai nelengvas uždavinys. Kol vaikas pradės gerai jaustis aplinkoje, kurioje nėra nei įtampos, nei skubos, gali praeiti ir kelios dienos. Kai nelieka jokių konkrečių neatidėliotinų užduočių, gali pradėti imti nuobodulys – būtent todėl nustoti skubėti gali būti sunku.

8. Neabejokite tuo, ką perskaitėte. Prisiminkite tuos laikus, kai patys buvote vaikai ir galėjote nieko neveikti. Argi tai ne vieni iš geriausių vaikystės momentų?