Gyvenimas

2018.09.22 14:43

S. Paltanavičius: esame viena labiausiai grybaujančių Europos tautų

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.09.22 14:43

Lietuvoje jau tikras ruduo. Gal ir ne pats rudeniškiausias, mūsų nebandantis šalnomis ir audromis. Tačiau tai, kas vyksta dabar, jau nepanašu tik į nuotaikų kaitą. Viskas pasikeitė iš esmės.

Svarbiausiu įvykiu tampa rudens lygiadienis. Tiesa, su juo yra keletas reikalų...  Jam esame skyrę vieną „fiksuotą“ dieną, kalendorius žymi kitą, o astronomai pirštu rodo į dangų ir kalba apie trečią momentą. Tačiau tai dar ne viskas, nes gamtoje yra dar bent dvi trys rudens lygiadienio žymos, kurias pagal savo žinojimą ir nuojautas nustato gyvūnai ar augalai. O gal jų net dar daugiau?

Ne visiems mums svarbu, kas, ką ir kaip skaičiuoja. Kai kam, gali būti, net ir lygiadienis nieko nesako – juk tai ne ta šventė,  kai galima uždegti laužą ir išsikepti dešrelių? Aš manau, kad mes neturime teisės taip galvoti ir gadinti šventos akimirkos, kurią ne  sau pasiskyrėme; ją mums paskyrė gamta. Palikime tai gamtai ir šliekimės prie jos. Gal priims, pasidalins šventa akimirka ir atvers savo paslaptis?

Ėjimas iš vasaros į rudenį visada nelengvas. Daug kas  guodžiasi ir teisinasi, kad jiems ruduo taip pat patinka, taigi – eiti iš vasaros į jį yra nei nauja, nei sunku. Tačiau taip kalbama, kol ruduo yra gražus – šviesus, saulėtas ir spalvotas. Nuo dabar prasidedantis spalvingasis rudens etapas truks iki pat lapų kritimo, taigi – beveik iki lapkričio. Dienoms trumpėjant vis kintančios, sakytum, tobulėjančios spalvos ir jų deriniai yra puiki kompensacija akims ir nuotaikoms.

Chad Madden/Unsplash nuotr.

Visa tai panašu į stebuklą. Net ir trumpą popietę prieš akis žaidusios lapų spalvos geba sukelti ypatingą įspūdį. Jis išliks ne tik tądien, jį nešimės iki pat Kalėdų, iki saulėgrįžos. Ypač jei mokėjome žiūrėti į rudens spalvas ir jas įsiminti.

Dabar jau galime tikėtis lekiančių gervių. Ir nors jos nebūtinai skuba į žiemavietes, paukščių balsai kitokie nei pavasarį, liūdni. O gal tik mums taip atrodo?

Po savaitės jau bus bobų vasara, tikrojo bulviakasio metas. Tada ore lakios vorų siūlai – kažkada pasakose atsirado istorijos apie skriejančios raganos plaukus...

Pala, sakysite, bet bulves jau visi nusikasė... Kai kas – rugpjūtį...

Gal ir nusikasė... Būna nekantrių žmonių, skinančių neprinokusias spanguoles, pusžalius obuolius. Tačiau sakyk, ką nori, bet žemėje gulinčios bulvės atrodo gražiau ir yra skanesnės nei tos, kurios prieš mėnesį supiltos į rūsį. Kodėl savo užaugintą derlių valgyti ne tada, kai jis skaniausias? 

Manau, kad daug kas prisiminė pernykščius vasarą ir rudenį, todėl bulves kasė nutvėrę tinkamą laiką...

Taip, iš tikro – praėjusių metų karčios patirties pamokos paliko nemažai kartėlio.  Nieko nuostabaus, kad daug kas  nesiryžta rizikuoti... Tačiau šiltas, sausringas ruduo, jo pradžia ūkininkams kelia  taip pat daug įtarimų: negali sėti bet kada, ypač kai nežinai, koks bus ruduo, kaip sudygs žiemkenčiai, ar želmenys nesuvešės dar gerokai iki žiemos. Jei taip įvyktų,  žiemą jie iššustų, pražūtų.

Kažkada vėlų rudenį želmenyse ganydavo avis, veršelius – kad jie sumažintų želmenų masę, kad padėtų apsaugoti nuo galimos bėdos. Dabar net ir tai esame pamiršę... 

Paukščių migracija jau pačiame įkarštyje. O pempės laukuose pabirusios visur, kur suarti dirvonai, kur pajudinta žemė ir paukščiai gali rasti lesalo. Greta jų juda kruta varnėnų pulkeliai. Tačiau šie paukščiai lyg ir niekur neskuba. Kur kas aktyvesni mažieji žvirbliniai paukščiai.

Geriausiai paukščių migracijos tempus, terminus, rūšinę sudėtį iliustruoja Ventės rago žiedavimo suvestinės. Štai žiūri jas kasdien, ir gali vesti kreives, lyginti – kada pagausėjo vienos rūšies, o kada nusilpo kitos rūšies migracija.

Šiemet, atrodo, tokį šiltą, o gal net karštą rugsėjį paukščiai neturėtų skubėti. Tačiau jų gausu visur, o Ventės rago žieduotojų tinkluose kasdien spurda tūkstantis ar net daugiau sparnuočių. 

Žieduojamas varnėnas / S. Paltanavičiaus nuotr. (Draudžiama naudoti be raštiško autoriaus sutikimo.)

Paklausite – gal yra kas apie grybus, grybavimą?

Taigi, net ir dainų apie grybus ir grybavimą turime. Kartais pagalvoji: kažin, ar apie tai dainuoja prancūzai?  O britai, italai? Dabar mes, matyt, esame viena iš labiausiai grybaujančių Europos tautų. Kodėl?   

Jei išgirstų mus, taip pat negalėtų atsakyti...  

Kažkada teko skaityti apie vieno žymaus rusų rašytojo medžioklės būdų  skirstymą. Jų jis rado tris, pirmieji du – medžioklė ir žūklė, o trečiasis – grybavimas, autoriaus pavadintas „tyliąja medžiokle“. Mūsų rašytojai, kiek pamenu, savo poetizuotų grybavimo istorijų neparašė, bent jau tokių, kurios taptų literatūrinės klasikos dalimi.

Gal įspūdžių grybaudami nepatyrė, o gal į viską žiūrėjo labai paprastai, ūkiškai...

S. Paltanavičiaus nuotr. (Draudžiama naudoti be raštiško autoriaus sutikimo.)

Šį rudenį, matyt, tokių kūrinių taip pat nebus parašyta. Tačiau mus ir vėl pasiekė nelemtos žinios apie grybais apsinuodijusius ir medikų nespėtus išgelbėti grybautojus. Štai kodėl mes su nerimu laukiame kiekvieno rudens pradžios ir grybų dygimo...

Visi žinome, kad pati svarbiausia kiekvieno grybautojo taisyklė: rink tik tuos grybus, kuriuos pažįsti! Kiek tokių grybų yra?

Manau – ketvertas ar penketas rūšių. Ne daugiau.  Tiesa, kai kas jų pažįsta ir renka daugiau. Svarbu, kad ne per daug...  

Tai kaip elgtis, jeigu traukia į mišką, jei  grybus mes mėgstame ir rinkti, ir valgyti? Gal mokytis juos pažinti?

Kaip tyčia, prisiminiau kai kuriose Vokietijos žemėse gyvą praktiką. Ten yra specialistų – grybų ekspertų, kurie pasiruošę atgabentą pintinę su grybais perrinkti, įvertinti, išrūšiuoti. Teko pažinti vieną tokį grybų ekspertą, prisipažinsiu, jis, būdamas gimnazijos mokytoju, nustebino savo žiniomis – miške apie kiekvieną surastą grybelį viską kuo paprasčiau paaiškino, pasakė ne tik vertę, bet ir maistinę kokybę.  Jis kasmet bent porą mėnesių savaitgaliais kasdien apžiūri šimtus pintinių ir ne tik atlieka kilnią misiją, bet ir savo darbo duomenis moka apibendrini, rašyti mokslinius straipsnius. Ponas Hubačas, kaip jau minėjau, miestelio gimnazijos mokytojas. Dabar jis jau baigęs pedagogo karjerą, tačiau jo patirtį perėmė ne vienas gabus miškininkas, biologas, medžiotojas. Tai – labai atsakinga ir labai įdomu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt