Gyvenimas

2018.09.17 20:09

Sengirės paslaptys: kur keliauja grybai ir kodėl Lietuvai reikia stuobrių?

Dalia Smagurauskaitė, Vytenis Radžiūnas, LRT.lt2018.09.17 20:09

Kiauneliškio sengirėje galima sutikti ne tik visus pagrindinius miško gyventojus, bet ir rasti keistų ar retų grybų, paukščių ir augalų, portalui LRT.lt sako ekologė Gintarė Grašytė. „Pavyzdžiui, gleivūnai panašūs į drebučius ir yra giminingi grybams, bet gali judėti maisto šaltinio link“, – sako ji. Anot ekologės, miškui naudingi pažeisti ar nuvirtę medžiai – virtuoliai ir stuobriai yra tikros rūšių karalijos.

Labanoro pušys

Ankstyvą rytą siauru miško keliuku atvažiuojame į Labanoro girios širdį – Kiauneliškio gamtinį rezervatą. Be kelių meletos pasisveikinimų, girdėti tik aukštai besistiebiančių pušų ošimas. Mus lydinti Labanoro regioninio parko ekologė ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos espertė G. Grašytė sako, kad šiems įspūdingiems medžiams jau 170–180 metų. Jei viskas bus gerai, augs dar mažiausiai 100 metų.

Atvažiavome čia neatsitiktinai – Kiauneliškio rezervatas įkurtas išsaugoti pušų sengirę. „Sengirę visi įsivaizduojame panašiai – visko privirtę, prigriuvę, – sako G. Grašytė. – Bet pušis yra ilgaamžis augalas, daug metų bręsta ir ne taip greitai virsta. Tik jei stovėtume tokio amžiaus sulaukusiame eglyne, būtų visko privirtę.“ Paklausta, kuo išskirtinis yra Kiauneliškio rezervatas, G. Grašytė sako, kad negalima išskirti vienos augalų ar gyvūnų rūšies – šis rezervatas vertingas kaip visuma. Taip pat jame yra gamtos paveldo objektas „Šešios Labanoro pušys“, kurių skersmuo varijuoja nuo 60 cm iki 86 cm, aukštis siekia 33 metrus. Rezervate yra ir aukščiausia (44 metrų) Lietuvos pušis. 

Kiauneliškio rezervate išlikusios ir sakintos pušys, kurios kažkada buvo pasmerktos nukirsti, bet, uždraudus sakinimą ir įkūrus saugomą teritoriją, liko stovėti. Kaip sako G. Grašytė, tokios pušys lengviau suserga, bet gamtiniu požiūriu kartais tai yra gerai – padeda įsikurti ir išlikti biologinei įvairovei. „Pažeistų ar negyvų medžių reikia – juose įsikuria ir išlieka biologinė įvairovė. Tuo sengirės ir skiriasi nuo jaunų, ūkinių miškų – sengirėse yra negyvos medienos: sausuolių, stuobrių ir virtuolių“,  – sako ji.

G. Grašytė paaiškina, kad sausuolis – neseniai nudžiūvęs, bet dar stovintis ir viršūnę turintis medis. Stuobrys yra nulūžęs sausuolis, o virtuolis yra ant žemės gulintis medis. Gamtininkė pasakoja, kad net buvo surengta akcija „Lietuvai reikia stuobrių“: „Ta akcija norėta pasakyti, kad mūsų miškuose labai mažai negyvos medienos. O juk virtuoliai ir stuobriai yra tikros rūšių karalijos – jose gali įsikurti skirtingos grybų, vabzdžių rūšys. Ūkiniuose miškuose rūšims nėra kur dėtis, o neatsiradus tinkamų sąlygų, jos tiesiog išnyksta. Todėl tikrai vertingas miškas yra tas, kuris toje pačioje vietoje auga labai daug metų.“

Kiauneliškio sengirė, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Kur slėpėsi partizanai

Pravažiuojame šalia privirtusių, apsamanojusių virtuolių ir stabtelime netoli „Kauno“ bunkerio, kurį 1944 m. įkūrė Antanas Krinickas-Romelis, vietos. Partizanai įrengė 10 m ilgio ir 8 m pločio žeminę su išsišakojusiais apkasais. Bunkerį taip pat sudarė dviem arkliams skirta slėptuvė, virtuvė ir maisto sandėlis. „Jau tada čia buvo girios, pelkynai, netoli geležinkelis – strateginė vieta. Bunkerio buvimo vietą gamtinės sąlygos ir nulėmė. Apskritai, daug partizanų slėpėsi Labanoro girioje“, – sako G. Grašytė.

1945 m. pavasarį šnipai išdavė bunkerio vietą. Didžioji dalis „Kauno“ bunkerio vyrų sugebėjo pabėgti pelkėtomis vietovėmis, 10 žuvo, o dar 7 partizanai, nenorėdami pasiduoti, susėdo ratu ir, sukalbėję maldą, susprogdino granatą. Kiauneliškio mūšis laikomas vienu didžiausių partizanų mūšių Lietuvoje. Dabar čia matyti apsamanojusi duobė ir atminimo kryžiai.

Rezervate galima lankytis su lydinčiu asmeniu, dažniausiai lankomasi moksliniais tikslais, tačiau yra ir tokių sengirės kampelių, kuriuose poveikis gamtai nėra labai didelis, todėl vedamos ekskursijos vaikams. „Saugoti – nebūtinai reiškia viską uždrausti, tai – sugebėti paaiškinti žmonėms, kodėl vienas ar kitas objektas saugomas“, – paaiškina G. Grašytė.

„Kauno" bunkerio vieta, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Labanoro žvėrinčiaus keistenybės

Pakeliui į rezervate esančią pelkę aptinkame didžiulį iškapstytą samanų plotą. G. Grašytė sako, kad Kiauneliškio rezervatas yra tikras Labanoro girios žvėrinčius. Anot jos, sutikti čia galima visus pagrindinius miško gyventojus: stirną, elnią, briedį, lapę, vilką, kiškį, barsuką ir t. t. 

„Lietuvoje daugiausia žvėrių gyvena lapuočių miškuose, bet Kiauneliškyje dėl reljefo ypatumų, įsiterpusių jaunų miškų ir pelkių galima aptikti tikrai daug gyvūnų. Net ir vilkų šeimynėlė iš čia niekur nesitraukia, nes turi ko ėsti. Randame jų pėdsakų smėlyje, būna – ir kelią perbėga, – apie vietinius gyventojus pasakoja G. Grašytė ir juokdamasi priduria, – žvėrys didžiąją dalį informacijos gauna uosle ir klausa, todėl net neabejoju, kad jau seniai visas rezervatas žino, jog atvykome.“

Ekologė staiga sustoja – pro jos akį neprasprūsta jokie augalai ar gyvūnai, net ir labai keisti. Pavyzdžiui, gleivūnas. Mums jis primena nedidelę pilką samaną, bet iš tiesų šis keistas padaras yra tarpinis variantas tarp grybų ir pirmuonių. „Gleivūnai panašūs į drebučius ir yra giminingi grybams, bet gali judėti maisto šaltinio link. Reikia turėti gerą akį, kad juos pastebėtum“, – sako G. Grašytė.

Taip pat ji pamini ir kitą gleivūną – geltonąjį kleckį, neturintį nuolatinės formos ir priduria: „Sengirėje galima rasti keistų ar retų grybų, paukščių ar gyvūnų, o jaunesniame miške ne taip įdomu.“

Prie apvalaus Šeškinėlio ežero pamatome žaltį ir kelis retus augalus. „Žmonėms visos pelkės gali pasirodyti vienodos, bet jų vandens rūgštingumas bei kitos savybės skiriasi, todėl varijuoja augalija ir gyvūnija. Ši pelkė yra tarpinė, todėl čia yra daug retų augalų, įrašytų į raudonąją knygą, pavyzdžiui, pelkinė laksva, bet ją rasti yra sėkmės reikalas – mažytė ir ne kasmet išauga. O pernai čia sugavau retą šiaurinį laumžirgį – Lietuvoje yra apie 10 vietų, kuriose jis gyvena“, – istorijomis dalijasi ekologė.

Guminiai batai giliai sminga į ryškiai žalias samanas, todėl gauname patarimą nestovėti greta, nors prasmegti čia ir būtų sunku. Visgi nutariame laimės nebandyti  ir grįžtame į pušyną.

Gleivūnas, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Pelėda iš Labanoro

Paklausta apie tai, kodėl pasuko gamtininkės keliu, G. Grašytė svarsto, kad iš pašaukimo. „Daug galvojau apie tai, nes šis darbas nėra vien malonumas, kaip gali atrodyti iš šalies. Šiame darbe labai daug emocinio krūvio, nes turiu ginti interesus to, kuris tyli, – gamta už save nekalba. Tai labai skausminga, todėl kartais permąstau, ar man to reikia, gal galiu pasitraukti, o ir finansiškai darbas nepelningas. Bet perkratau galvą ir suprantu, kad negaliu. Todėl ir sakau, kad tai yra pašaukimas: suvoki, kad tu pats kartais negali rinktis – už tave kažkas pasirinko.“

Šiais metais G. Grašytė išleido knygelę apie pelėdas „Kas spokso iš uokso?“. Šie paukščiai užimą didelę dalį jos studijų ir gyvenimo. „Bakalauro studijų metu dėstytojas Saulis Skuja parodė, kaip vyksta pelėdų tyrimai. Tada ir supratau, kad man jie priimtini – galiu naktį būti miške, man patinka vienatvė, tyrimo objektai patrauklūs.“ Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo klausantis gamtininkės: „Naktimis  eidavau į Labanoro girią, mokiausi nebijoti nakties, pažinti pelėdų balsus, o rašant disertaciją atėjo nušvitimas – taigi mano močiutė yra Pelėdaitė, o prosenelis – Pelėda. Tarsi laiko spiralė – aš dabar esu pelėda Labanore.“

Apie pelėdų tyrimus ir kiekvieną jų etapą G. Grašytė galėtų pasakoti ilgai. „Vienas iš etapų – surasti pelėdą. Tai reiškia, kad pavasarį, kai vyksta teritoriniai bendravimai, stovi visą naktį miške ir klausai. Tada dieną pagal išgirstus balsus eini ieškoti“, – išskirtine patirtimi dalijasi ji. Tyrimai tuo nesibaigia, nes vėliau tikrinami inkilai ir uoksai, žieduojami jaunikliai, gaudomos ir žieduojamos suaugusios pelėdos, stebimas jų judėjimas ir kt.

Paklausta, ar vienai miške vidury nakties klausytis ūkaujančių pelėdų nebaisu, G. Grašytė sako, kad tokių akimirkų pasitaikė, bet niekada nebuvo taip baisu, kad norėtųsi viską mesti. Žinoma, reikėjo „prisijaukinti“ naktį, išmokti nepaisyti baimių. „Man tai yra malonumas, meditacijos forma, kartais tiesiog darbas – sukandi dantis ir bandai neužmigti“, – sako ji.

G. Grašytė, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Moderniosios technologijos gamtininko darbe

Keliaujant per mišką kalba pasisuka apie modernias technologijas. Anot G. Grašytės, GPS (globali padėties nustatymo sistema) ir GIS (geografinė informacinė sistema) turėtų būti įprasti gamtininko darbo įrankiai, padedantys greičiau orientuotis miške, nustatyti buveinių ribas ir kt., anksčiau popieriuje rašytos gyvūnų ar paukščių apskaitos persikėlė į planšetes ir telefonus. 

Naujosios technologijos taikomos ir paukščių stebėjimui. G. Grašytė išskiria iniciatyvą „Padėkime ereliams“, kuriai įgyvendinti pasitelkiami modernūs siųstuvai, naudojami ereliams sekti. Šiuos siųstuvus gamina lietuvių įmonė, o vos 20 g sveriantis siųstuvėlis, pritaisytas prie paukščio nugaros, net trejus metus siunčia pačią įvairiausią informaciją: GPS koordinates, paukščio temperatūrą, aktyvumą, judesius. Prie siųstuvo galima bet kada prisijungti, pakeisti jo parametrus, jis maitinamas saulės baterijomis, todėl paukščiui skrendant įsikrauna, nereikia dėti didelių maitinimo elementų. Toks siųstuvas kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų.

„Visame pasaulyje tokie projektai gauna valstybinį finansavimą, o Lietuvoje turime viską daryti patys, laisvalaikiu, tenka prašyti visuomenės paramos. Pernai sekėsi, todėl trims ereliams uždėjome siųstuvus, pavyzdžiui, vieną nupirko advokatų kontora“, – sako ekologė ir priduria, kad informacija apie siųstuvus turinčius paukščius viešinama „Facebooke“.

G. Grašytė pasakoja ir apie du stebimus mažuosius erelius rėksnius – patiną ir patelę: „Rudenį jie paliko Kaišiadorių rajone esantį lizdą: patelė nuskrido iki PAR, patinas iki Zimbabvės ir Zambijos. Jie tuos 7–8 mėnesius nesusitiko, skraidė kiekvienas sau. Pavasarį abu grįžo į Kaišiadorių rajoną, į tą patį lizdą ir vėl visą vasarą praleido kartu. Iš tikrųjų fantastiška, kai matai, kad paukštis per žiemą nuskrido 20 tūkst. kilometrų. Jie skrenda virš  dykumų arba teritorijų, kuriose plėšrieji paukščiai šaudomi pramogai. Sunku suvokti, kiek jie visko įveikia. Todėl bandome šviesti, aiškinti žmonėms, kad paukščius reikia saugoti, ir mes, maža Lietuva, esame jiems labai svarbi.“

Labanoro giria, V. Radžiūno/LRT nuotr.

Meditacija girioje

Paliekame rezervatą ir važiuojame prie siauro, bet labai vaizdingo upeliuko – Baltelės. Čia buvo filmuotos kai kurios šiais metais rodyto lietuvių filmo „Leitis“ scenos. Nenuostabu, nes kiek toliau nuo kelio ant storų medžių kamienų matyti žali ženklai – ten prasideda kertinė miško buveinė. 

Šis miško lopinėlis skiriasi nuo to, kuriame buvome visai neseniai, – auga eglės, daugybė privirtusių senų medžių. G. Grašytė sako, kad būtent toks girios vaizdinys yra įsispaudęs į žmonių sąmonę – giria turi būti tanki, tamsi, paslaptinga.

„Kertinė miško buveinė – tai seno ir vertingo miško fragmentas, kuriame yra  išlikusių sengirės elementų. Tokių fragmentų yra visoje Lietuvoje, privatūs savininkai arba miškų urėdijos yra įpareigotos juos saugoti. Į kertines miško buveines galima ateiti, grybauti, o gera žinia ta, kad jie apsaugoti nuo kirtimo“, – paaiškina G. Grašytė ir priduria, kad tokie plotai sudaro kelis procentus valstybinių miškų plotų yra apie, tačiau mokslininkai skaičiuoja, kad biologinei  įvairovei išsaugoti jų reikėtų gerokai daugiau.

G. Grašytė svarsto, kad tokių miško fragmentų nepakanka ne tik biologinei įvairovei išsaugoti, bet ir žmonių emociniam ryšiui patenkinti. „Man atrodo, kad miško reikia daugiau, – sako ji. – Bet yra matuojančių pinigais ir sakančių – miškas pūva, iš tokio naudos negausi. Baisu, kai žmonės taip matuoja vertę. Keliukai, miškai, kaimai, kultūriniai objektai, mitologija, legendos – viskas yra visuma, kurią reikia saugoti, negalime jos skaidyti. Girios išskirtinumas yra visuma.“

Paklausta, kodėl žmones visgi traukia miškas, G. Grašytė spėlioja, kad vieniems patinka uogauti, kitiems grybauti, bet iš tiesų visi tiesiog mėgsta pabūti gamtoje, „pasikrauti“. „Kai kas tai vadina meditacija. Ir to ryšio, jausmo, buvimo miške mes negalime įkainoti“, – pokalbį baigia ji.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.