Gyvenimas

2018.09.04 20:17

Pasaulį motociklu apkeliavusi A. Dovydėnaitė: plėšikai Čilėje padėjo suprasti, kad pasiėmiau per daug daiktų

Nakvojant palapinėje Aliaskoje įprasta maisto produktus susidėti į aliuminio dėžę ir pakabinti aukštai medyje, kad atėjusi meška nesusidomėtų kvapais ir nepradėtų plėšyti palapinės, portalui LRT.lt pasakoja pasaulį motociklu apkeliavusi Asta Dovydėnaitė. Anot jos, motociklas suteikia galimybę būti arčiau aplinkos ir žmonių, bet kartais gali ir išgąsdinti vietinius – Bolivijoje juos palaikė ateiviais.

Pasiruošti kelionei aplink pasaulį

Asta Dovydėnaitė su draugu Linu Mockevičiumi per beveik dvejus metus motociklais aplankė 45 šalis ir visai neseniai sugrįžo į Lietuvą. Paklausta apie tai, kaip kilo tokia mintis, A. Dovydėnaitė sako, kad idėja brendo kurį laiką, o 2016 m. vasaros pradžioje buvo išsakyta garsiai ir priimtas spendimas. „Atsisėdome su Linu ir nusprendėme, o tada turėjome rinktis – išvažiuoti iki žiemai ateinant į Europą arba laukti kito pavasario, nes motociklai įpareigoja keliauti šiltuoju metų laiku. Nusprendėme, kad kito pavasario laukti nenorime, todėl 2016 m. spalio mėnesį paskelbėme išvykimo data. Susiruošėme per maždaug 5 mėnesius“, – apie avantiūros pradžią pasakoja ji.

Pasiruošimas kelionei aplink pasaulį gali atrodyti sudėtingas procesas, tačiau A. Dovydėnaitė teigia, kad labai sunku nebuvo. Pora pirmiausia sudarė maršrutą taip, kad netektų važiuoti per sniegą, suplanavo biudžetą, o vėliau ieškojo rėmėjų. „Taip pat reikėjo domėtis reikalingais dokumentais, skiepais, kitais niuansais, pavyzdžiui, ne į kiekvieną šalį galima įvažiuoti su savo transporto priemone arba į kai kurias šalis negalima įvažiuoti su Lietuvoje registruota transporto priemone“, – sako mergina.

A. Dovydėnaitė, E. Genio/LRT nuotr.

Motociklas suteikia galimybę dalyvauti

Paklausta apie tai, kodėl ilgai kelionei pasirinko motociklą, A. Dovydėnaitė sako, kad ši transporto priemonė priartina prie aplinkos: „Motociklas suteikia dalyvio jausmą, pasaulį stebi ne per automobilio, autobuso stiklą – motociklas suteikia teisę būti dalyviu, esi daug arčiau tave supančios aplinkos ir žmonių. Pavyzdžiui, įvažiavęs su motociklu į nedidelį kaimelį Kirgizijos šiaurėje sukeli daug jausmų vietiniams žmonėms, be to, nesi panašus į plėšiką.“

Daugumoje šalių žmonių reakcijos būdavo draugiškos, teigia keliautoja ir priduria, kad kai kuriose šalyse visgi jie gąsdino vietinius. „Bolivijoje žmonės buvo nustebę – gal nusileidome iš kosmoso? Bet reikia prisiminti, kad važiavome paprastam kaimeliui Pietų Amerikoje neįprastai rūbais. Mūsų motociklai gan dideli, masyvūs ir spalvoti, todėl turėjome kelti smalsumą“, – patirtimi dalinasi A. Dovydėnaitė.

Žmogui reikia visai nedaug

Motociklais A. Dovydėnaitė ir L. Mockevičius ne tik stebino aplinkinius, bet ir gabeno visus savo daiktus. Pašnekovė teigia, kad nors motociklai ir buvo dideli, tačiau daiktų kiekis, kuriuos galėjo pasiimti – ribotas: „Dviratininkas žino, kad jam reikės minti, pėstysis eis ir neš savo kojomis. Mums, žinoma, nereikia tiek daug jėgos, bet važiuojant bekele ar stačiu, vingiuotu keliu tuos visus kilogramus pajaučiame. Vežėmės apie 30–40 kg daiktų, tai – pagrindiniai, dažniausiai naudojami daiktai.

Kelionė padėjo suprasti, kiek nedaug žmogui reikia, kad savo kasdienybę galėtum susitvarkyti patogiai ir paprastai. Turėjome po 2 komplektus „civilių drabužių“, motociklininko aprangą su apsaugomis, daug stovyklavimo įrangos, paprastą virtuvėlę su virykle, įrankių ir atsarginių dalių.“

Suprasti, kad ir į kelionę pasiėmė per daug daiktų, A. Dovydėnaitei „padėjo“ plėšikai Čilėje: „Jie iš manęs pavogė visą komplektą rūbų, nuo striukės ir kelnių iki kojinių. Buvau pakabinusi skalbinius džiūti ant virvės, vagys naktį juos susirinko. Tada supratau, kad rūbų buvau pasiėmusi per daug, nes po vagystės nieko nereikėjo pirkti.“

A. Dovydėnaitė, E. Genio/LRT nuotr.

Vienodų dienų nebūna

Niekada nekeliavusiems ilgiau nei 1–2 savaites labai įdomu, kaip atrodo įprasta keliaujančių po pasaulį diena. A. Dovydėnaitė teigia, kad kiekviename žemyne įprasta diena atrodė vis kitaip. „Pavyzdžiui, nakvojant palapinėje Aliaskoje būdavo įprasta maisto produktus susidėti į aliuminio dėžę ir pakabinti aukštai medyje, kad atėjusi meška nesusidomėtų mūsų kvapais ir nepradėtų plėšyti palapinės. Keliaujant Rusijoje buvo įprasta susipažinti su vietiniais baikeriais, nes jie mus priimdavo savo klubuose, todėl beveik kiekvienas vakaras būdavo praleistas su vietiniais žmonėmis. Afrikoje būdavo įprasta eiti į kaimelio turgų, nusipirkti maisto produktų vakarienei“, – pasakoja keliautoja.

Pora palapinėje nakvodavo vidutiniškai kas trečią naktį: „Turėjome patogią „dviejų kambarių“ palapinę. Buvo patogu ir malonu joje gyventi. Iš pradžių galvojau, kaip prausiuosi. Bet paprastai kasdienei žmogaus higienai palaikyti užtenka šaltos kalnų upės arba su savimi atsivežto vandens. Iš tikrųjų, būnant gamtoje nelabai daug dalykų reikia daryti. O kalbant apie grožio procedūras, aš kviečiu savo draugus ir drauges koncentruotis į vidinį grožį ir išsilavinimą, apsiskaitymą ir vidines savybes, pasaulio pažinimą, empatiją aplinkiniams, o ne į gražią išvaizdą, makiažą ir šukuoseną.“

Plačiau – vaizdo įraše.