Gyvenimas

2018.08.25 08:57

S. Paltanavičius: kažkada per karšių nerštą net bažnyčių varpais neskambindavo

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.08.25 08:57

Lietuvoje brandi vasara, o iš tikrųjų – pati kalendorinės vasaros pabaiga. Mus guodžia tik žinia, kad vasariški orai žada užtrukti, taigi vasara išeis ne dabar, o mes dar ir pirmąją rugsėjo dekadą džiaugsimės jos šiluma.

Atrodo, kad ko jau ko, bet šilumos šiemet turėjome iki valios. Gali būti, kad net patys užmaršiausi ilgam prisimins šios vasaros karščius. Pati sunkiausia buvo pirmoji vasaros dalis iki Joninių, kai dėl sausros ir karščių buvo prarasta dalis javų derliaus. Nors vėliau jau pasitaikydavo lietaus.

Tas lietus iš esmės pakeitė vasaros gamtos vaizdus – sumažėjo gaisringumas, taigi – gaisrų pavojus, o pati gamta atsigavo, vėl sužaliavo...

Na taip, į gamtą vėl sugrįžo žalia spalva, bet javai jau negalėjo atsigauti. Ko gero, panašiai yra ir su grybais, nes dirvoje esanti grybiena – gana sudėtingas hifų, savotiškų plonų siūlų raizginys – sudžiūvo, ilgai buvo negyvybingas. Dabar grybiena atsigauna, kai kas nors voveraičių pasirenka. Apie kitus grybus nekalbame.

Kad nėra grybų ir grybautojų, tą liudija ramybė miškuose. Štai eini sau, važiuoji, o čia tylu – miškai palikti patiems gamtos vaikams, žvėrims ir paukščiams. Tai ir yra tikrojo lietuviško miško idealas – naudoti išteklius iš gamtos neatimant jos ramybės. Ypač svarbiu jai metu. Nors... kuris čia metas nesvarbus?

Jau greitai, kai tik truputį nuslops vasariški karščiai, pradės į rujos vietas burtis taurieji elniai, briedžiai. Ką ten slėpti – kai kada žmonės dėl grybų žvėris, ir ne tik elnius, bet ir briedžius, stirnas, vilkus išveja iš miškų. Taip trikdant tauriuosius elnius, jų ruja tampa padrika, nedarni...

Taip buvo pernai – Joniškio krašte, garsėjančiame savo elniais, ketvertą dienų bandžiau pamatyti ir nufotografuoti elnius. Kur ten – dar tamsoje giria jau skardėjo nuo grybautojų šauksmų ir šūksnių, ir toks triukšmas, mašinų važinėjimas, žmonių šmėžavimas kiekviename medyne trukdavo iki vėlumos.

Negi tokie brangūs tie grybai?

Pagal matytus ir patirtus įspūdžius atrodo, kad taip. Tikrai negaila grybų, bet ir gamtoje turi būti saugoma jos ramybė, gyvūnų teisės.

Kažkada, sako, per karšių nerštą net bažnyčių varpais neskambindavo – kad rimties neardytų.

Na... buvę taip, kad ir ne Lietuvoje... Tačiau artėjant elnių rujai reikėtų mąstyti, kaip apsaugoti šių žvėrių namus ir jų rują.

Jau beveik mėnesį keliauja paukščiai. Lyg ir nepastebimai, iš lėto, tačiau daug jų jau pradingo, išskrido.

Tačiau kai kur buvo stebimi lekiantys net ir retai matomi migrantai. Štai suomių ornitologas, puikus Lietuvos ornitofaunos stebėtojas Kristeris Kastrenas rugpjūčio 11 d. pavakarę Juodkrantėje matė apie 1 900 praskridusių čiurlių. Tuo metu jų kitur jau beveik nematėme. Sakau – beveik, nes pavienius paukščius galima matyti iki dabar.

Penktadienį išlydėjome baltuosius gandrus. Švento Baltramiejaus diena šiaip daug kam būtų gal ir nežinoma, jei ne gandrai. Beje, o vakar jų dar buvo?

Neseniai važinėjau po Lietuvą ir – jų nemačiau. Tačiau aš galiu būti daug ko nepastebėjęs – štai prieš savaitę paukščių stebėtoja Kristina Klovaitė Vilniuje matė apie 200 baltųjų gandrų pulką, sklendžiantį pietvakarių link.

Lietuvos zoologijos sode leista laikyti  kininius muntjakus / S. Paltanavičiaus nuotr.

O dabar – nauja tema: į mūsų gyvenimą ateina naujos sampratos, mes jau nesistebime išgirdę apie invazines rūšis, žinome, kas jos tokios. Jų gausos reguliavimą arba naikinimą gamtoje suprantame kaip būtiną ir neišvengiamą priemonę. Ir tokios priemonės, tokie reguliavimo darbai skiriami ne tik Sosnovskio barščiui...

Rūšių, kurios mūsų gamtinėje aplinkoje turi būti reguliuojamos, yra vis daugiau. Tai ir baltažiedis vikmedis, arba robinija, tai karagana, vis dar vadinama geltonąja akacija, medlieva. O kur dar gyvūnai...

Na taip... Mes per vasarą lyg ir pamiršome meškėnus, nors pranešimų apie juos sulaukiame, ypač iš pietvakarių Lietuvos. Mums nerimą kelia į laisvę patekę raštuotieji vėžliai, žymėtieji ir rainuotieji vėžiai. Atrodo, kad pats svarbiausias dalykas – neleisti šioms rūšims patekti į aplinką ir plisti. O jeigu jie jau gyvena, juos reikia gaudyti.

Be to, yra rūšių, kurios potencialiai plistų, jei tik patektų į gamtą. Tai – visai Europai pažįstamos invazinės rūšys, kai kurios – jau spėjusios įsigalėti didelėse teritorijose. Mums net sunku įsivaizduoti, kaip paprastai gali plisti meškėnai, egiptinės žąsys, kininiai muntjakai. Kad to nebūtų, yra uždrausta jas laikyti, veisti. Išimčių, tiesa, yra. Neseniai leidimas laikyti tam tikrą skaičių tokių gyvūnų išduotas Lietuvos zoologijos sodui.

Vasaros derlius laužo obelų šakas. Čia pat nuo gilių naštos nusviro ąžuolų šakos. Šiemet sulaukėme ypatingo gilių derliaus...

Ar tikrai bus kam jį naudoti? Juk gamtoje gilių valgytojų, ko gero, nedaug.

O ne, jų nemažai – nuo mažiausių vabzdžių bei jų lervų, iki paukščių, žvėriukų. Pagaliau – iki stambiausių žvėrių: tauriųjų elnių, šernų, net barsukų.

O mes? Juk mums jau rugsėjo vidury bus galima prisirinkti gilių ir patiems pasiruošti gilių kavos.

Draudžiama kopijuoti, publikuoti nuotrauką bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.