Gyvenimas

2018.08.20 17:48

Juvelyrė J. Gusarovienė: pati sau esu didžiausia konkurentė

Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt2018.08.20 17:48

Du dešimtmečiai žiniasklaidoje, o tuomet – mėginimai prisijaukinti brangakmenius ir tauriuosius metalus – tokią LRT.lt istoriją pasakoja juvelyrė Jurga Gusarovienė. „Televizija turi labai daug žavesio, nepasakyčiau, kad jos man netrūksta, kad nepasiilgstu jos. Tačiau gyvename labai mažoje šalyje, rinka labai maža, tad kai tenka galvoti nebe apie kūrybinį procesą, o apie išlikimą, minusai persveria pliusus. Man taip ir atsitiko“, – sako J. Gusarovienė.

– Kada jūsų gyvenime atsirado juvelyrika?

– Pabandžiau, labai patiko, tuomet rimtai mokiausi, taip atsidūriau juvelyrikoje. Man labai patiko akmenys, ėmiau jais domėtis. Esu iš tų žmonių, kurie, jeigu jiems kažkas patinka, visiškai pasineria į tai. Man įdomu buvo viskas – akmenys, juvelyrikos technikos, galimybės, estetinė papuošalų funkcija. Tai yra gražu, tai – gyvenimo šventė.

– Tačiau iki tol ilgus metus dirbote žiniasklaidoje. Kol kas ši kelio atkarpa yra gerokai ilgesnė nei juvelyrikos. Koks buvo tas kelias?

– Žurnalistės darbą pradėjau radijo stotyje „M-1“, dirbau žinių redaktore. Vėliau, studijuojant, teko atlikti praktiką televizijoje, ten ir pasilikau. Tais laikais kūrėsi pirmosios komercinės televizijos, reikėjo žmonių, kurie norėtų, galėtų dirbti, neskaičiuotų valandų. Užstrigau televizijoje 20 metų.

– Pažįstu nemažai žmonių, kurie pasitraukę iš žiniasklaidos sako pajutę neįtikėtiną palengvėjimą ir tik po to supratę, kokį sunkų darbą dirbo. Ar jus aplankė toks palengvėjimas?

– Televizija turi labai daug žavesio, nepasakyčiau, kad jos man netrūksta, kad nepasiilgstu jos. Adrenalinas, visad nauji žmonės, pažintys... Yra labai daug gerų dalykų. Tačiau gyvename labai mažoje šalyje, rinka labai maža, tad kai tenka galvoti nebe apie kūrybinį procesą, o apie išlikimą, minusai persveria pliusus. Man taip ir atsitiko.

I. Ripinskytės/LRT nuotr.

– Kiek juvelyrikoje mokslo, o kiek – pajautimo, fantazijos? Teko skaityti, kad lankėte kursus. Ko juose išmokstama, o ką jau reikia turėti savyje?

– Fantazija yra dizainas. Tačiau kuomet tai, kas sugalvota, reikia įgyvendinti, prasideda mokslas. Pavyzdžiui, aukso lydinys turi atitikti prabą. Yra Lietuvos prabavimo rūmai, kuriuose prabuoti reikia kiekvieną juvelyrikos gaminį. Jei bent vienoje papuošalo detalėje trūksta aukso dalies, gaminio prabuoti nepavyks.

– Prisijaukinti akmenis ir tauriuosius metalus buvo sudėtinga?

– Nepasakyčiau, kad esu nepatenkinta pirmaisiais darbais, jie tiesiog buvo kitokie. Tačiau ir dabar yra taip, kad ne visuomet esu visiškai patenkinta rezultatu. Kiekvieną papuošalą gamini tarsi iš naujo, nes kitoks akmuo, kitokia jo forma lemia visiškai kitokią papuošalo išvaizdą.

Mano reikalavimai sau ir kitiems yra labai dideli, o tam, kad išvengčiau priekaištų sau, stengiuosi suburti komandą, kuri užsiimtų tuo, ką moka geriausiai. Tarkime, vienas labai patyręs juvelyras nuo ryto iki vakaro stato akmenis. Nebedarau to pati, nes manęs netenkina tai, kaip kartais pati įstatau akmenis.

– Konkurencija juvelyrikos srityje Lietuvoje didelė? Sunku skintis kelią? Galbūt kažkas, klausydamas mūsų pokalbio, apie tai svajoja, bet nedrįsta.

– Aš pati sau esu didžiausia konkurentė, pati su savimi kovoju ir kalbuosi. Žinoma, konkurencija egzistuoja, bet juvelyrui labai svarbus bendravimas su žmonėmis. Į mano galeriją ateina klientų, kuriems tiesiog nepavyksta susikalbėti su kitais juvelyrais.

Labai didelis privalumas juvelyrikoje yra tai, kad aš esu moteris. Televizijoje tai buvo baisus trūkumas, esu ne kartą sakiusi. Galbūt dėl to juvelyrikoje taip gerai jaučiuosi. Moterys daug labiau atsipalaiduoja, nebijo pasakyti, kad kažko nežino apie brangakmenius.

I. Ripinskytės/LRT nuotr.

– Kai pasukote juvelyrės keliu, manėte ir vis dar manote, kad tai laikina, pertrauka nuo žiniasklaidos. Ar grįžti į žiniasklaidą bent kol kas visai negalvojate?

– Kiek iki šiol sulaukiau kvietimų grįžti į žiniasklaidą, nė karto noro neatsirado. Juvelyrikoje aš save realizuoju, man labai įdomu, turiu fantastišką komandą. Tai didžiulis malonumas.  Į darbą aš einu kaip į šventę.

Daugiau – vaizdo siužete.