Gyvenimas

2018.08.24 12:29

M. Čepulis. Mažas, smirdantis, besotis, galintis susimažinti smegeninę – kas? (komentaras)

2018.08.24 12:29

Ne, tai nėra jūsų nekenčiamas kaimynas, tai toks padarėlis, vardu kirstukas. Ne, jis nėra pelė. Tai vabzdžiaėdis gyvis, artimas kurmiui ir ežiui. Lietuvoje aptinkamos trys kirstukų rūšys: paprastasis, mažasis ir vandeninis.

Kiek retesnis yra mažasis kirstukas – mažiausias Lietuvos žinduolis, sveriantis kiek ir 20 centų moneta. Paprastasis ir mažasis kirstukai aptinkami visur (gal sausuose pušynuose jų nerasit), o didžiausias – vandeninis kirstukas – gyvena prie vandens. Vandeninis kirstukas turi nuodų liaukas, kurios jam padeda greičiau pribaigti grobį.

Apie kirstukus mes nelabai ką žinotume, jei ne mūsų katės. T. y. gyvą kirstuką pamatyti yra gan sudėtinga ne tik todėl, kad šie mažyliai laksto tankioje žolėje, po šaknimis ar pelių urveliuose, bet ir todėl, kad jie puikiai girdi mūsų dramblio žingsnius ir spėja pasislėpti.

O katės, lapės ir kiti plėšrūnai dažnai juos pagauna, perkanda, bet neėda, nes kirstukai smirda. Jie turi muskuso liaukas ir tas britkus kvapas atbaido plėšrūnus, gaila tik, kad per vėlai. Nors yra gyvių, kuriems tie kvapai netrukdo. Pelėdos, gandrai ir barsukai mielai ryja kirstukus.

O ką ryja kirstukai? Beveik viską. Visų pirma, jie yra vabzdžiaėdžiai ir medžioja įvairiausius vabalus, jų lervas, kitus vabzdžius, vorus, taip pat sliekus, moliuskus (mėgsta šliužus), varliagyvius. Jei randa pelių lizdą – suryja peliukus.

Gali misti ir augalų sėklomis. Vienas toks buvo įsitaisęs žiemą prie kolegų paukščių lesyklos ir vogdavo saulėgrąžų sėklas. Kaip jiems telpa? Nežinau. Žinau, kad per dieną jie turi suėsti 2–3 kartus daugiau, nei patys sveria.

Įsivaizduokit, kaip jūs pusryčiams suvalgot porą kibirų košės, priešpiečiams maišą vaisių, pietums avį arba nedidelę kiaulę (kas mėsos nevalgo – karutį daržovių), vakarienei – katilą sriubos. Taip būtų, jei mūsų metabolizmas būtų kaip kirstuko.

Kirstukai slepiasi žolėse, po kerplėšomis, šaknimis, urveliuose, todėl juos pamatyti gana sunku / M. Čepulio nuotr.

Kirstukai iš žinduolių turi greičiausią medžiagų apykaitą. Jų širdis makaluojasi apie 1000 kartų per minutę (etruskų kirstuko iki 1500). Todėl jie nuolat ieško maisto. Nuo ryto iki vakaro, žiemą vasarą. Žiemą jie negali miegoti, o laksto pelių urveliais, po sniegu ir lapais ir ieško pasislėpusių vabzdžių. Jei nepavalgo porą valandų, kirstukas miršta (kartais ir valandos užtenka). Tiesa, dėl tokios medžiagų apykaitos kirstukai tegyvena 1–2,5 metų.

Kirstukai, kaip ir šikšnosparniai, naudoja echolokaciją. Tik jiems ji padeda ne medžioti, o orientuotis aplinkoje. Medžioklėj labiausiai praverčia jautri nosis ant ilgo snukučio ir puiki klausa.

Artėjant žiemai, ežiai, usūriniai šunys, meškos, barsukai prisiryja, pastorėja ir užmiega, kiti kaupia maisto atsargas, kiti migruoja, o ką daro kirstukai? O kirstukai susimažina kaukolę, smegenų tūrį ir viso kūno masę penktadaliu. Šį fenomeną atrado lenkų zoologas Augustas Dehnelis (dabar šis fenomenas ir vadinamas jo vardu).

Toks drastiškas masės sumažėjimas padeda minimalizuoti energijos ir šilumos nuostolius. Kaip tai vyksta? Kirstuko organizmas tiesiog absorbuoja kaulinį ir kitus audinius, o atšilus jie vėl atsistato.

Va tokie tie nuostabūs mažyliai.

Kol fotografavau šitą ėdrūną (man jį parodė katė), sušėriau jam keturis sliekus. Tik taip galėjau įkalbėti jį vienoj vietoj patupėti. Bet ir tai visas nenustygdamas krutėjo, sukinėjos. Kirstukas per sekundę gali padaryti daugiau nei 10 judesių. Pasitreniruokit, gal ir jums pavyks. 

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.