Gyvenimas

2018.08.03 18:41

M. Čepulis. Apie didelę meilę paukščiams (komentaras)

2018.08.03 18:41

Pirmoje dalyje rašiau apie Lietuvoje aptinkamus paukščius ir jų santykį su žmonėmis, o dabar toliau tęsiu paukščių ir žmonių meilės istoriją.

Gandras. Gandrus myli visi (beveik). Ne veltui jį daug šalių nacionaliniu paukščiu pasirinko. Visų pirma, jis neša naujagimius ir yra puiki priedanga su vaikais apie seksą pradėt šnekėt nuo 18 metų. Gandrai dar atneša pavasarį, o dar visokias gyvates bei britkias varles irgi rupūžes išgaudo. Gandras yra vienintelis paukštis, kuris turi dvi šventes metuose (kovo 25 ir rugpjūčio 24).

Kas jų nemėgsta? Yra keli, kurie iškelia lizdus, laukia gandrų, džiaugiasi, kai tie apsigyvena, o tada supranta, kad gandrai ne iš šventos dvasios gyvena ir tą surytą maistą turi kažkaip pašalinti. Šiaip dauguma žmonių norėtų užklijuoti paukščiams analines angas (paukščiai apie mus lygiai taip pat galvoja).

Dar gandrų nemėgsta kai kurie medžiotojai. Anot legendos, po sunkaus vakaro medžiotojas Bronius (vardas atsitiktinis) susapnavo, kad gandrai kiškius suryja ir tuo įtikėjo baisiai. Nesvarbu, kad kiškių daugiausia ten, kur daugiausia gandrų, nesvarbu, kad juos labiausia naikina intensyvus ūkininkavimas, žoliapjovės ir tie patys medžiotojai, bet juk reikia kažką apkaltinti?

Pempė ir kiti tilvikai. Pempė yra labai mėgstama, nes moka sveikintis ir klausti, ar esam gyvi. Apie pempelę yra smagu dainuoti. Iš kitų daugybės tilvikų dar kartais žinomas danguje mekenantis perkūno oželis, kokia nors kuolinga ar griciukas. Šitie padarai nieko blogo nedaro, tai kaip ir gali ramiai gyventi šalia mūsų.

Papūga. Sakysit, pas mus nėra papūgų? Jau seniai yra ir jau greit perės. Kol kas visi jomis džiaugiasi, nes didelės, žalios ir egzotiškos. Spėju, kad po kokių 10–20 metų, kai jų čia bus kaip varnėnų, jos nebus pačios mėgstamiausios.

Europoje sparčiai plintanti Kramerio papūga / M. Čepulio nuotr.

Gegutė. Nepaisant savo parazitinio gyvenimo būdo, ji labai mėgstama. Juk ji vienintelė iš paukščių mus aprūpina finansiškai – reikia tik balandžio gale kišenėse euriukų turėti. Ir nieko tokio, kad ji vaikus kitiems paukščiams numeta, patys kalti, jei sutinka auginti.

O dar gegutė gauna pliusą, nes minta tais dideliais pūkuotais vikšrais. Kaip žinia, vikšrai neturi teisės gyventi. Drugeliai privalo ristis tiesiai iš kiaušinio.

Pelėda. Pelėda turi gražias akis, „veidą“ ir moka atrodyti protinga, nors tokia nėra – mums patinka į mus panašūs.

Be to, jos ėda peles, o Lietuvoj, jei tu ryji peles, esi gerbiamiausias padaras. Tiesa, niekaip nesuprantu populiariausios dainelės apie tai, kaip visa badmiriaujanti šeima ėjo kartu medžioti pelėdos. Jos išvis valgomos?

Tulžys, žalvarnis, volungė, kukutis ir visi kiti spalvoti paukščiai yra labai mėgstami, nes gražūs, o ir matomi nedažnai. Ypač populiarus kukutis. Nors turbūt už tai turim būti dėkingi Marcelijui. Šiaip daržininkai turėtų pastatyti paminklą kukučiui, nes kukučių mėgstamiausias patiekalas – kurklių tartaras.

Geniai. Didieji darbininkai ir pavyzdys visiems, kaip reikia netingėti. Juk jie nuo ryto iki vakaro galvą į medį tranko ir mišką nuo visokių kinivarpų saugo, o kad vieną kitą paukštelį inkile užkapoja, istorija nutyli.

Vieversys. Labai mylimas paukštelis, pranešantis, kad pavasaris jau artėja. Ir kaip tie rupūžės pietiečiai gali juos valgyti, sakom, pašaudami antį su obuoliais į orkaitę.

Kielė. Išspardo ledus – todėl mylim. Daugiau nelabai pastebim.

Kregždė. Labai mylimas paukštis, kai gyvena pas kaimynus (ypač langinės kregždės). Labai juk gražu, kai kregždutės nardo, pagal jas galima orą nuspėti (realiai tik Naglis ir kregždės jį nuspėja tiksliai).

Bet labai negražu, kai jos nori prie mūsų pastogės perėti ir dergti mūsų brangias išpuoselėtas sienas. Gal laikinai, perėjimo metu, pritvirtinti kartoną ar kokią plokštę, kad apsaugotume sienas? Juokaujat, o kaip namo dizainas?

Langinės kregždės ruošiasi lizdo statybai / M. Čepulio nuotr.

Jei kokioj smėlio krūvoje ar karjere apsigyveno urvinės kregždės, išsirausė urvus ir pradėjo perėti, tikrai čia nelauksim tris savaites, iš kitos pusės kast nepradėsim, be to, iš smėlio su kregždžiukais ir kiaušiniais geresnis betonas išeina.

Lygiai tas pats su čiurliais, kurie painiojami su kregždėmis. Jei jau prasidėjo namo renovacija, tikrai nieko nestabdysim: uždengsim, užmūrysim angas su gyvais paukščiais – terminai, žinot, spaudžia.

Strazdai. Nu labai gražiai gieda, nu labai gražu klausytis, nu bet ar dėl jų reikia paaukoti nors vieną savo derliaus uogą? Tikrai ne. Be to, kadangi dažniausiai randami strazdų jaunikliai, tai galime trumpam apsimesti gelbėtojais ir lakstyti su tuo vargšu paukšteliu po visas veterinarines ir prieglaudas, stebėdamiesi žmonių kietaširdiškumu, kad niekas nenori priimti, o liepia vargšą paukštį paleisti ten, kur radot.

Lakštingala. Na, kam nepatinka paukščių primadonos giesmė? Negirdėjot? Nes yra, kam nepatinka, ir paupiuose visus krūmus išravėjo, todėl, kad plyni paskiri medžiai yra fengšui, o krūmai – šui.

O kad ten peri krūva paukščių ir yra lakštingalų namai – niekam neįdomu. Tiesa, girdėjau, kad kartais žmonės, atlėkę iš miestų, negali kaimuose išsimiegoti, nes ten lakštingalos per garsiai gieda ir nėra jų kaip prisukt.

Varnėnai. Su kokia meile mes jų laukiam sugrįžtant. Su kokia meile mes jiems inkiliukus keliam, su kokia meile klausom jų švilpavimų, atsisėdę su pora po žydinčia obelim, su kokia meile žiūrim, kaip jie išalkusiems vaikučiams visokias lervas ir vabalus nuo mūsų daržovių renka.

O paskui nueinam, nuperkam tą žalią kibų tinklą (jie turėtų būti uždrausti, nes jų akys per didelės), uždengiam savo auksines vyšnias ir trešnes, tarsi jos būtų vienintelis pragyvenimo šaltinis, ir piktdžiugiškai rankiojam iš to tinklo įsipainiojusių špokų (varnėnai virsta špokais, vos tik pradeda vyšnias lest) lavonus, apšaukdami juos vyšnių vagimis.

Per žiemą viską pamirštam ir vėl keliam inkilėlius.

Margas ir gražus, kol varnėnas, kai siaubs vyšnias pavirs piktu, bjauriu špoku / M. Čepulio nuotr.

Zylės, sniegenos – visų mėgstami, prižiūrimi, penimi mieli paukšteliai.

Visa kita govada nendrinukių, pečialindų, krakšlių, devynbalsių, liepsnelių, bukučių, startų, dagilių, kalviukų, raudonuodegių, žiogelių, medšarkių, musinukių, kikilių, čivylių, žaliukių, svilikų, startų yra priskiriama žvirbliams ir jie gyvent per daug netrukdo.

Tie patys žvirbliai yra paprastai mėgstami. Smagu per atlydžius jų čirškimo klausytis. Bet kai kam ir jie kliūna, tik čia ne bėda: papili nuodų ir ramiai sau gyveni, klausydamasis radijo, o ne įkyraus čirškimo.

Varnos. Na, joms mes priskiriam ir šarkas, ir kuosas, ir kovus, ir kranklius. Kažkada ankščiau buvo sugalvoję, kad varniniai labai kenkia kitiems paukščiams (tam „genijui“ reiktų kokią premiją skirt), nes tik žmogus žino, kas kam kenkia. Ir varnos buvo paskelbtos už įstatymo ribų.

Į raudonąją knygą greit bus įtrauktas ir kovas / M. Čepulio nuotr.

Po kelių dešimtmečių naikinimo šarkų vagilių sumažėjo kelis kartus. Bet mums negana. Kovai, kažkada buvę pavasario simboliu, paliko paprasta smarkiai rėkiančia ir dergiančia varna, kuriai vietos šalia mūsų nebėra. Jų skaičius buvo drastiškai sumažintas ir toliau jų lizdai naikinami.

Prisidirbom taip, kad jau galvojama kovus įtraukti į raudonąją knygą. Nesvarbu, kad kovai laukuose suryja krūvas pelių (pelių!), grambuolių ar kitų vabalų lervų – kelios cisternos gero chemikalo tą brudą iš jūsų brangios žemelės daug geriau pašalina ir to triukšmo klausytis nereikia.

Tai tiek apie mūsų patogią meilę paukščiams, tikiuosi, kad besąlygiškai mylinčių tik daugės.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.