Gyvenimas

2018.07.20 12:36

M. Čepulis. Gyvačių dienos proga apie angių meiles ir baimes (komentaras)

2018.07.20 12:36

Savaitės pradžioje atšventėm, atšokom, paminėjom vieną didžiausių švenčių, faktiškai antrą kovo 8–ąją. Kalbu apie liepos 16 d. – pasaulinę gyvačių dieną. Moterys kažkaip mielai prisiima gyvatės epitetą ir jo visai nesidrovi ir, turbūt to nežinodamos, teisingai daro.

Kinijoje gyvatė – proto ir grožio simbolis (na, proto ten (gyvatėse) ne per daugiausiai, bet dėl grožio – jos išties vieni gražiausių padarų). Mūsuose tas simbolizmas kiek kitoks – gyvatę laiko klastinga, pikta, puolančia ir geliančia iš pasalų. Bet taip visiškai nėra. Gyvatės nei klastingos, nei puola iš pasalų (pelėms ir paukščiukams tikrai kitaip atrodo). Šiaip mūsų angys žmogaus išvis nepuola ir negelia. Visų pirma, gyvatės kanda. Jos neturi geluonies, nuodus leidžia per dantis. O kanda tik besigindamos. Visas jų klastingumas ir piktumas yra ne kas kita, kaip tik mūsų žioplumas ir nepastabumas. Šiaip tai tipiškas žmogaus būdas – įsibrauti į gyvūno teritoriją, užminti ant jo, sužaloti, o jei gyvūnas bando gintis, apšaukti jį piktu klastingu, pavojingu ir t.t. Žodžiu, kai kitą kartą jus kas pavadins gyvate, priimkit tai kaip komplimentą.

Angių būna nuo visiškai šviesių iki tamsiai rudų ar net juodų, M. Čepulio nuotr.

Lietuvoje be tų dvikojų, turim 3 tikras gyvates. Angį, geltonskruostį ir lygiažvynį žalčius. Taip, žaltys – paprasčiausia gyvatė, tik nenuodinga. Bekojis driežas gluodenas (tas, kur vadinat geležine, varine, sidabrine gyvate) nėra gyvatė. Ir nemaža dalis visuomenės paniškai jų bijo (net to driežo). Sako, kad jei pamatytų angį, numirtų, prisidirbtų, apalptų. Gyvačių, vorų, visokių šimtakojų baimės mums yra įgimtos (kaip vienas iš savisaugos instinktų), bet jas tikrai nesunku nugalėti (nekalbu apie sunkius kraštutinius atvejus). Dažniausiai baimės priežastis – žinių trūkumas. Kuo mažiau žinom, tuo labiau bijom ir tuo daugiau visokių mitų prisigalvojam.

Angys mėgsta šildytis po kelias krūvoje, M. Čepulio nuotr.

Bandysiu plačiau papasakoti apie mūsų gražiausią ir kartu daugeliui baisiausią gyvatę – angį. Ji nedidukė – dažniausiai vos viršija pusmetrį. Patelės paprastai stambesnės ir ilgesnės. Jų būna ir visiškai juodų, ir rudų (dažniausios), pilkų ar visai šviesių su ryškiu juodu ar tamsiai rudu zigzagu nugaroje. Lengviausia ją atskirti pagal raudoną akį su vertikaliu vyzdžiu (tik pasilenkti arčiau reiks). Jos oda nėra gliti ar gleivėta, o kaip tik sausa ir labai maloni liesti. Tik, žinoma, nepulkit dabar jų glostyti. Angys pabunda labai anksti pavasarį (dar kovo mėnesį). Sušyla, pasimaitina (angių maistas – pelės, varliagyviai, driežai, vabzdžiai, paukščiai ir jų jaunikliai), išsineria ir puola tuoktis.

Dabar N–18 dalis. Patinai savo nosimi, kuri yra liežuvis, suranda patelę ir bando ją apvaisinti. Gyvačių apvaisinimas vidinis. Taigi patinai turi penį ir net ne vieną, o du, ir kiekvienam peniui po vieną sėklidę (teisybės dėlei reikia pažymėti, kad tai nėra tikras penis, o kloakos sienelės darinys, ir jį vadina hemipeniu). Vyriškas organas išsiverčia iš vidaus it kojinė. Dažniausiai jie turi vieną mėgstamiausią pasididžiavimą, o kitas būna atsargai (jei netyčia pasitaikytų kokia kita patelė, o viena sėklidė jau ištuštinta).

Patelė ne visada nori atidaryti savo kloaką ir kartais patinai ją prismaugia, kad iš streso ją atvertų. Bet čia dar ne visas smagumas. Apvaisinta patelė gali pati pasirinkti, kurio patino sėklą naudos savo kiaušinėliams apvaisinti. Tas mechanizmas, kaip ji ten viduje susitvarko, nėra iki galo aiškus. Bet patino sėklą gali laikyti iki kelerių metų ir vėliau, jei norės, ja apvaisinti kiaušinius. Taigi net tėvui mirus po kelių metų gali atsirasti jo palikuonių.

Angis nededa kiaušinių, o angiukai (gali būti iki 20) vystosi mamos viduje apie tris mėnesius. Būtent šiuo metu jau galima aptikti mažų gyvatukų, nors daugiausia jų pasirodo rugpjūtį. Vos gimę jie jau būna apie 15 cm ilgio ir yra nuodingi lygiai taip pat kaip ir suaugusios angys.

Savaitės amžiaus gyvačiukas (dangtelio skersmuo 5cm), M.Čepulio nuotr.

Uogavimo sezonas jau į pabaigą, bet prasideda grybavimo sezonas, būtent jo metu registruojama daugiausia angių įkandimų. Lietuvoje kasmet angys įkanda  20 – 30 žmonių. Mirtinų atvejų jau nebuvo kelis dešimtmečius. Nes angies nuodai nėra stiprūs ir tikrai pavojingi gali būti nebent mažiems vaikams ar alergiškiems, širdies problemų turintiems žmonėms. Jei jau taip atsitiko ir angis įkando, nereikia užsiimti visokiomis nesąmonėmis kaip žaizdų užveržimai, nuodų iščiulpimai ir pan. Reikėtų kuo mažiau judinti pažeistą galūnę, galima uždėti šaltą kompresą ir kuo greičiau nuvažiuoti pasirodyti gydytojui. Dažniausiai net priešnuodžių neleidžiama ir žmogus per pora dienų išgyja.

Kaip reikia elgtis pamačius angį? Geriausia yra viską mesti, rankas iškelti viršun ir lakstyti ratais spiegiant, trankantis į medžius. Spiegimas labai gerai pravalo plaučius, o ta garso banga angį apkurtina ir padaro bejėge. O jei rimtai – ramiai pasižiūrėkit, pasigrožėkit ir pasitraukit. Nereikia panikuoti, angis niekada jūsų negaudys. O jei lakstysit, nieko nematydami galit užminti ant kitos angies (arba prisiplosit į kokią nors pušį). Angys, kaip ir visos gyvatės, ausų neturi (tik vidines), jos jaučia virpesius ir jau iš toli pajunta jūsų žingsnius ir dažniausiai pačios pasitraukia, nors neretai jos turbūt įsivaizduoja, kad yra labai gerai užsimaskavusios ir nematomos. Geriausia apsauga nuo angių įkandimų – vaikščioti po mišką su guminiais ir neimti jokių gyvačių į rankas.

Tai gausaus grybų derliaus ir linkiu sutikti vieną kitą gražią gyvatę, bekoję ar dvikoję.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt