Lietuvoje – vasara. Nežinau, ar tokios laukėte ir tikėjotės. Pirmoji jos dalis, prasidėjusi jau gegužę, pateisino prognozes: buvo karšta ir neįprastai sausringa. Dabar gamta grąžina savo skolą ir lietumi pažadino augalus, paskleidė šiam metui nelabai būdingą gaiviai žalią spalvą. Žaluma tvyro visur – medžių šakose, ant žemės.
Atrodo, kol kas prasiveržti šiam metui būdingai geltonai brandžios vasaros spalvai bus sunku. Tiesa, gamtoje turi įvykti viskas, ko reikia metų ratui suktis. Taigi, ir javai jau gelsta, ir nešienautos smilgos. O žiedai antroje vasaros pusėje – ir tie, žiūrėk, vis dažniau balti, gelsvi ar geltoni.
Lietus ir drėgmė jau pasotino žemę. Po žalumos sulaukėme pirmųjų grybų. Paukščiai vėl atkuto, nes vabzdžių gausu, antroji ar trečioji perinama jauniklių vada neliks be lesalo.
Pačiame įkarštyje – stirnų ruja, tai vienur, tai kitur, nežinia, jau kelintą kartą vestuves kelia kiškiai, o ūkininkai – vėl savo rūpesčiuose žinodami, kad derliaus dėl sausros bus gerokai mažiau, žvalgosi į dangų, užlietas, užsemtas pievas ir laukus. Kas žino, kaip pavyks jį nuimti, karti pernykštė patirtis verčia galvoti apie daug ką.
Baigiantis liepai suprantame, kad toliau gyventi be atostogų tiesiog neįmanoma. Ko gero, laukti dar mėnesį nėra prasmės – tą reikia daryti dabar, nes viskas tiesiog sukurta joms, atostogoms: šiltas oras, malonus vanduo...
Kur trauksite šiemet? Tolimų kraštų vilionės išlieka, keliauti po pasaulį naudinga. Tačiau geriausia keliauti Lietuvoje, nes jos visos tikrai nepažįstame. Jei kasmet aplankytume ir pažintume vis kitą regioną, mūsų žinios apie savo kraštą būtų kitokios.
O upės? Ar nepamiršote, kad galima keliauti jomis: ne šiaip sau paplaukti keletą kilometrų, o įveikti bent šimtą ar dar daugiau. Keletas dienų su upe, miegas palapinėje... Kas gali būti geriau?
V.Radžiūno/LRT nuotr.
Dabar apie svarbius šių dienų reikalus. Vienas jų – artėjanti javapjūtė. Nors kombainai javų laukuose nevažiuoja taip greitai, kaip šienapjovė, tačiau žvėrių ar paukščių jaunikliai gali nespėti pasprukti nuo pavojaus. Todėl visi javus kertantys kombainai lauką imti turi pradėti nuo vidurio, kad gyvūnai spėtų pasitraukti nuo technikos.
Dar viena šių dienų realybė – čiurliai, jų jaunikliai, kurie kažkodėl iškrinta iš lizdų. Surasti jie kelia nemažai klausimų. Visų pirma, ne visi žino, kas tai per paukštis. Juodaplunksnis, ilgais siaurais sparnais, trumpu snapeliu ir aštriais nagais, jis kažkodėl pavadinamas sakalu, nors su plėšriaisiais paukščiais neturi nieko bendra.
Toks paukščiukas geriausiai jaustųsi globojamas savo tėvų, tad jei žinoma, iš kur jis iškrito, reikėtų jį ten įkelti. Galima čiurliuką auginti – per dieną keletą kartų maitinti musėmis ar šiltame vandenyje pamirkytais faršo gabaliukais. Po dešimties dienų čiurliuką bus galima mestelėti į orą ir jis nuskris. Ar paukštis padėkos? Tikrai ne. Juk ne dėl padėkos mes darome gerus darbus.
