Per dieną bendraujanti ir dirbanti su daugybe žmonių dainininkė Laurita Peleniūtė geriausiai pasiilsi gamtoje – juk, sako pati esanti gamtos dalis, tad ir pasikraunanti jėgų čia geriausiai. Pasivaikščiojimai miške – jai gyvybiškai būtini, tai jos poilsis, ritualas ir pareiga.
Vilniaus pakraštyje gyvenanti L. Peleniūtė yra kilusi iš Joniškio. Apie savo šeimą jai kalbėti be ašarų nepavyksta – tėvelis jau iškeliavęs anapilin, mamos ir brolio labai pasiilgstanti. Tėvus ji vadina didžiausiu pavyzdžiu savo gyvenime, geros širdies, stiprius ir mokančius suburti žmones: „Aš mačiau, kaip tėvai stengėsi dėl mūsų. Mūsų tėvai buvo labai kieti, sriuba su uodais visada skanesnė negu restorane.“
Ir šiandien L. Peleniūtei būtina basomis ryte pasivaikščioti rasotoje žolėje. Tikina esanti gamtos vaikas kaip ir jos tėvai, kuriems ji jau vaikystėje rengdavusi šiandien šypseną keliančius pasirodymus.
L. Peleniūtė lankė muzikos mokyklą, baigė smuiko klasę, tačiau pasirinko studijuoti visai kitas specialybes – tekstilę, vėliau – istoriją. Alchemija su muzika įvyko jai pirmąkart apsilankius festivalyje „Mėnuo juodaragis“ – ten, būdama devyniolikos, ji išgirdo sutartines.
Po metų ji jau dainavo „Kūlgrindos“ kolektyve, dar po metų prasidėjo penkiolika metų trukęs etapas grupėje „Žalvarinis“. Ten išgyventa daug ir gražių, ir sunkių akimirkų ir ten ji sako supratusi esanti scenos žmogus ir kartu suvokusi didžiulę atsakomybę.
Scenos dabar jos gyvenime mažiau, nors scena ir buvimas pavyzdžiu niekur nedingsta, net ir būnant mokytoju, sako dainininkė, ilgą laiką mokiusi folkloro vaikus.
Tačiau šiandien ji moko sutartinių nebe vaikus, suaugusiuosius – savo puoselėjamame projekte „Promočių giesmės“. Mat aiškiai pamatė, kad dar tarybiniais metais gimusi karta dainuoti kompleksuoja, bijo ir gėdijasi. Tik Lauritos neįtikina nė vienas pasiteisinimas, ji tvirtai taria – jei mokame kalbėti, galime ir dainuoti.
„Dainoje telpa visa emocijų skalė – nuo džiaugsmo iki skausmo, kol dainuoju, tol esu“, – sako Laurita, tvirtai tikinti likimu ir žmonėmis, ateinančiais į jos gyvenimą, kaip ir smulkmenomis, suteikiančiomis bent menkiausią abejonę.
Plačiau – Ievos Žigaitės reportaže.
