Dabar pusė Lietuvos šoka ir dainuoja, kita pusė virtualiai laksto paskui futbolo kamuolį ir abi pusės švenčia Valstybės dieną. O kas vyksta gamtoje, kur ankščiau minėti įvykiai neturi jokios prasmės, vasarai pasukus rudeniop (nieko blogo nenoriu pasakyti, bet iki rudens liko 25 dienos)?
Nors dienos trumpesnės jau visa dešimčia minučių, bet naktimis, ypač spiginant pilnačiai, vis dar labai šviesu. Ir jeigu jau visai nesimiegos kokią giedrą naktį, užmeskit akį į šiaurinį horizontą – gal jums pavyks pamatyti sidabriškuosius debesis (tai 80 km aukštyje „plaukiojantys“ apšviesti ledo kristalai).
Šiemet kaip niekad jie įspūdingi ir turėtų matytis dar visą mėnesį. Jie pasirodo (jei pasirodo) prieš vidurnaktį ir išnyksta prieš aušrą. Tos trys tamsos valandos bevėpsant į melsvai sidabriškus draiskalus pralekia kaip trys minutės, ir nepastebėsit, kaip jus iš stingulio jau budins vieversio giesmė.
Sidabriškųjų debesų gijos/M. Čepulio nuotr.
Šitas giedorėlis vis dar neužmiršta kas rytą pačiulbėti, kai kiti giesmininkai tik tingiai žiovauja ir plunksnas tvarkosi. O kam ardytis? Moterys užkariautos, vaikai užauginti (beveik), geriau jau pataupyti jėgas, nes tie beveik užauginti vis dar maisto prašinėja.
Ir išties vakar švintant keliavau mišku – vienintelis nepailstantis vieversio pasekėjas tebuvo karetaitė. Net juodieji strazdai, kurie dar iš vakaro posmą kitą laužė, dabar tik ciksėjo šaltekšniuose. Tiesa, dar naminė pelėda paklykavo, bet prie giedorėlių jos nepriskirsi.
Taip, vienų paukščių jaunikliai jau gyvena savarankišką gyvenimą. Kiti vis dar striukiai bukiai beuodegiai, prižiūrimi tėvų, pypsi kas sau medžiuose reikalaudami maisto. Kai tiek daug žioplos gyvybės, plėšrūnams irgi daug lengviau savo vaikus išmaitinti.
Ereliukai, suopiukai, lingiukai, vanagiukai su sakaliukais tik ir laukia, kol tėvai parneš kokį žioplesnį varnėniuką, strazdžiuką, ančiuką ar kiriuką. Soduose ir parkuose, vos pradėjus temti, galite išgirsti keistą garsą – lyg kas ant surūdijusių sūpynių sūpuotųs. Tai jau paaugę mažojo apuoko jaunikliai pasakoja tėvams, kur jie yra, ir praneša, kad labai laukia pelių.
Prie kirų kolonijų ne tik sparnuoti plėšrūnai įsitaiso – šalia apsigyvena ir lapės su usūriniais šunimis. Kiriukai jau skraido, bet dažnai nutūpia visu būriu ant žemės pailsėt ir net neįtaria, kad iš žolių sienos į juos žiūri smalsios, žvitrios akutės. Tokios vietos – puikus medžioklės pradžiamokslis šiems plėšrūnams.
Barsukiukai ir kiauniukai dar patys nemedžioja. Pirmieji dar tik pažindinasi su aplinka, o antrieji dar tik mokosi medžiais karstytis ir jiems nekaip sekasi. Tiesa, pastebėjot, kiek daug šiemet barsukų ir kiek daug jūsų pievutėse atsiranda išraustų duobių? Atsimenat, kiek pernai daug buvo karkvabalių? Tai va, dabar barsukai renka derlių – punta riebiomis skaniomis karkvabalio lervomis.
Kiauniukas/M. Čepulio nuotr.
Nekokie metai šiemet gandrams – tiek baltiesiems, tiek juodiesiems. Kai kuriose rajonuose dėl užsitęsusios sausros ir maisto stygiaus liko neišperėti, buvo išmesti arba tiesiog palikti mirti jaunikliai. Labai išgyvent, o juolab pulti gelbėt ir kištis į gandrų gyvenimą nereiktų. Šiemet jų bus mažiau – kitais metais atsigriebs.
Stirnos mamos, ypač rūpestingai prižiūrėjusios vaikus, rodos, staiga juos pamiršo. Palieka gulėti, o pačios gastroliuoja su kavalieriais. Mat dabar prasideda, o gal kai kur ir prasidėjo, stirnų ruja. Stirninai pasidalijo teritorijas, gausiai jas sužymėjo savo kvepalais ir ten įleidžia tik pateles su jaunikliais, o konkurentai aršiai vejami lauk.
Jei stirnino teritorijon ateina rujojanti patelė, patinas iškart ją užuodžia ir puola vaikytis. Teisingiau – dama apsimeta, kad yra neprieinama, ir bando pabėgti nuo stirnino, bet taip, kad ją tikrai pagautų. Po kelių meilės naktų laiminga patelė grįš pas savo stirniuką, o patinas lauks kitos gražuolės.
Taigi vasara į pabaigą, o kokia ta pabaiga bus, pamatysim po keturių dienų, kai broliai miegantys pabus arba ne. Su švente jus visus!
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
