Gyvenimas

2018.06.29 12:36

M. Čepulis. Apie klykuoliukus ir kitus bjauriuosius „ančiukus“ (komentaras)

2018.06.29 12:36

Sėdėjau čia vieną dieną apsimetęs gulbe (turiu tokią slėptuvę) tvenkinyje ir stebėjau tvenkinio gyvenimą. Aplink malėsi šimtai paukščių. Didžioji dauguma jau buvo išperėję jaunąją kartą ir dabar nuo ryto iki vakaro dirbo juos prižiūrėdami ar maitindami.

Vien šalia manęs plaukiojo gal 10 įvairiausių ančių šeimynų. Paskui rudagalvių, kuoduotųjų, didžiųjų ančių, klykuolių pateles kepurnėjosi pūkuotų ančiukų krūvos. Ančių patinai tokiu metu turi rimtesnių reikalų (aptarinėja pateles kokiam nendryne ir net nežino, kad jie jau tėvai). O mamos visą savo dėmesį skiria mažylių apsaugai ir priežiūrai.

Prisiartinau prie klykuolės su šešiais baltaskruosčiais pumpurėliais. Man klykuoliukai turbūt gražiausi iš visų ančiukų. Jie atrodo tokie mieli ir kartu „kieti“. Buvau labai arti, bet mama klykuolė nekreipė į mane jokio dėmesio. Ji prižiūrėjo, kad jos vaikams nieko netrūktų. O mažyliai buvo labai disciplinuoti (kur nebūsi, kai kiekviena uždelsta sekundė gali kainuoti tavo gyvybę).

Štai antis kryktelėjo ir visi kaip vienas nėrė krantan džiovintis plunksnų. Po kurio laiko dar viena komanda – ir visi kaip vienas atsidūrė prie motinos. Komanda maitintis – ir mažiai pradėjo nardyti ieškodami po vandeniu mažyčių sraigių ir vabzdžių.

Ramybės valandėlė. Klykuolė/M. Čepulio nuotr.

Po maitinimosi buvo leista pasnūduriuot ir šešetukas, sukišę snapelius į pūkus, leidosi nešiojami vėjo, bet nuo mamos toliau nei per porą metrų nenutoldavo. Staiga antis sunerimo, kiek šaižesnis riksmas – ir visi ančiukai nukurnėjo krantan. Mat pasirodė kaimynė didžioji antis su ančiukais, o klykuolei nepatinka kaimynai ir ji ištempusi kaklą puolė gint nekviestus svečius.

Kai viskas apsiramino, vėl signalas – ir ančiukai kūlversčiais sulėkė pas mamą. Kirų kolonijoj kilo didžiulis triukšmas ir antis davė dar vieną komandą, o visi kaip vienas ančiukai dingo po vandeniu ir išniro tankiam nendryne.

Pasirodo, netoliese ratus suko lingė. Ji čia keliskart per dieną atskrenda nusinešti kiriukų, kragiukų ar ančiukų. Ir nesvarbu, kad ją puola, ant jos rėkia, kakoja šimtai kirų. Ji nusižiūri nespėjusį pasislėpti kiriuką, išsisuka nuo puolančių jo giminaičių ir lengvai praskridusi vandens paviršiumi sugriebia rėkiantį nelaimėlį už galvos.

Nusivelka krantan ir, nekreipdama dėmesio į triukšmą bei bergždžias atakas, ramiai nugalabija kiriuką ir, patogiai pasiėmusi, nuneša savo išalkusiems lingiukams.

Pavojus praėjo ir klykuolė su savo šeimyna patraukė kiton tvenkinio pusėn.

Ausuotasis kragas su zebriuku ant kupros/M. Čepulio nuotr.

Šalia manęs išniro rudakaklis kragas. Apsidairė ir vėl niurktelėjo, tada jau iškilo su nedidele žuvele, kurią suskubo nunešti savo vienturčiam jau ūgtelėjusiam kragiukui. Matyt, jų šeima irgi nuo lingės nukentėjo.

Kiek tolėliau tarp purpurinių rūgčių snūduriuoja ausuotasis kragas, o ant jo kupros ilsis dryžuotas raudonkaktis mažylis. Mažylis sunerimo ir pradėjo muistytis, nes išgirdo atplaukiant tėvą su stambiu karosioku snape. Kragų šeimose, skirtingai nuo ančių, vaikus prižiūri, maitina, ant kuprų nešioja abu tėvai. Karosiukas, žinoma, netilpo kragiuko gerklėn ir tėvas nesimaivydamas pats jį prarijo, o vėliau atnešė mažesnę žuvelę.

Vienturtis rudakaklio krago vaikas/M. Čepulio nuotr.

Kiek toliau du mažiukus šeria ir mažojo krago tėvai, bet jie nemėgsta atviroj vietoj ilgai tūnot ir skuba slėptis į nendryną.

Kitam tvenkinio gale atsiskyrusi nuo visų paukščių išdidžiai plaukioja gulbių giesmininkių šeimyna su trimis baltais pūkuotais bjauriaisiais ančiukais. Baltapūkiai jau ūgtelėję ir kartais nutolsta nuo tėvų, bet pastariesiems tereikia negarsiai sušukt, ir mažiai skuba atgal.

 Gulbės giesmininkės bjaurusis ančiukas/M. Čepulio nuotr.

Su didžiuliu triukšmu spygaudamas iš nendryno išlekia laukys ir nubėga vandens paviršiumi, iš paskos atlekia teritorijos šeimininkas, paveja kurį laiką ir greit grįžta atgal. Laukiai labai nemėgsta svetimų savo teritorijoje. Juolab kad ten dabar kepurnėjasi penki juodi su raudonom galvom laukiukai pankiukai.

Pratūnojus vandeny penkias valandas ir prisižiūrėjus, kaip skaniai visi tie mažiai maitinami, pačiam pilvas gurgt pradėjo ir teko grįžti namo. Grįžau pro kirų koloniją, o kadangi niekas gulbių, net ir pačios gulbės (išskyrus žmones), nemėgsta, tai jutau, kaip esu bombarduojamas. Ir išlipęs pamačiau, kad mano balta gulbė visai jau nebe balta.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.