Gyvenimas

2018.06.29 18:30

R. Ruseckaitė-Petraitis: Lietuvos moterys – išskirtinės

Lietuvos moterys labai stiprios, galbūt stipriausios pasaulyje – kiekviena gali kone kalnus nuversti, sako Australijoje gyvenanti neuromokslų daktarė ir projekto „100 Lietuvos moterų“ komisijos narė Rasa Ruseckaitė-Petraitis. Rodos, jai išties nėra neįveikiamų viršūnių: dienomis dirba tam, kad palengvintų būtį sergantiems cistine fibroze, daug prisideda prie lietuvybės Australijoje puoselėjimo, laisvalaikiu su vyru sukasi ant parketo ir užsiima kiek netikėta ir ne kiekvienam pavaldžia veikla.

– Šįkart į tėvynę atviliojo projektas „100 Lietuvos moterų“, kvietęs išrinkti dailiosios lyties atstoves, kuriomis už talentą, lyderystę, profesinius gebėjimus bei pasiekimus didžiuojasi visa šalis. Jūs – viena iš projekto komisijos narių. Ar buvo sudėtinga iš tūkstančio paraiškų projektui atrinkti tik šimtą moterų?

– Pirmiausia, buvau maloniai nustebinta, kad man teko garbė prisidėti prie šio projekto. Gavusi organizatorių laišką, labai nustebau ir iš pradžių nepatikėjau, kad mane kviečia. Man patikėta atrinkti moteris, labiausiai nusipelniusias mokslo, inovacijų ir išradimų srityje.

Iš tiesų atranka buvo nemenkas iššūkis, nes manau, kad visos nominuotos moterys vertos būti šimtuke. Kalbu ne tik apie žinomas, savo profesinėje veikloje daug pasiekusias moteris, bet ir apie jaunas, turinčias didžiulį potencialą. Tikiu, kad svarbu jų potencialą atrasti ir laiku atpažinti. Skaitydama nominančių biografijas, įsitikinau, kad galimybių turi dauguma, ir tikiu, kad ateityje jos tikrai daug pasieks ir nuveiks.

– Daugumos moterų pasiekimai stulbinami, tačiau apie kai kurias daug kas išgirs pirmą kartą...

– Manau, kad yra labai daug nusipelniusių moterų, kurios į šimtuką nepatenka vien todėl, kad nenori viešumo ar nesijaučia nuveikusios kažką prasmingo. Kiekviena Lietuvos moteris turėtų patekti į žmonių, kuriais didžiuojamės, sąrašą, nesvarbu, ar ji mokslininkė, ar verslininkė, ar mama ir namų šeimininkė.

Mūsų moterys labai stiprios, galbūt net stipriausios pasaulyje, esame labai užsigrūdinusios. Kiekviena gali kone kalnus nuversti. Aštuoniolika metų gyvenu Australijoje ir, matydama vietos moteris, suprantu, kad mes,  lietuvaitės, galime labai daug. Įvertinti kiekvienos darbus ir pastangas labai sunku. 

E. Genio/LRT nuotr.

– Gimėte ir augote Lietuvoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigėte taikomosios informatikos studijas. Kaip atsidūrėte kitoje žemės pusėje esančiame žemyne?

– Išvykau, nes norėjau studijuoti neuromokslų doktorantūroje. Tada Australija man atrodė svajonių šalis, kur amžina vasara ir šokinėja kengūros. Be to, tuo metu kišenėje turėjau vos 80 dolerių, tad Australijos universitetas, skyręs man stipendiją, suteikė galimybę tęsti studijas.

Negalvojau, ar pasiliksiu ten gavusi diplomą, tačiau likimas taip susiklostė. Po studijų gavau darbą, kurį dirbu iki šiol, todėl pasilikau.

– Ką veikiate Melburno Monasho universitete?

– Kaip ir minėjau, Australijoje baigiau neuromokslų doktorantūros studijas ir man buvo suteiktas daktaro laipsnis. Šiuo metu dirbu cistinės fibrozės srityje. Tai nemaloni genetinė liga, kuriai būdinga sutrikusi liaukų veikla. Mano darbas – prižiūrėti nacionalinį ligos registrą, vykdyti įvairius mokslinius tyrinėjimus, atlikti skaičiavimus, tirti įvairius veiksnius, lemiančius ligos eigą.

Paprastai žmonės, sergantys cistine fibroze, gyvena ne itin ilgai, tad su kolegomis stengiamės sužinoti, kokie veiksniai prailgintų pacientų gyvenimo trukmę. Viena iš mano pareigų šiuos faktorius atpažinti ir pritaikyti realioje aplinkoje, pavyzdžiui, ligoninėje. Taip pat dirbu su specialistais, bendromis jėgomis stengiamės padėti žmonėms, sergantiems šia liga.

– Nemažai prisidedate prie Lietuvos vardo garsinimo – esate Melburno lietuvių klubo prezidentė, taip pat Australijos lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkė. 

– Nežinau, ar galima sakyti, kad labai prisidedu prie Lietuvos vardo garsinimo, tačiau man labai malonu ir gera, kad ir gyvendama Australijoje galiu prisidėti prie lietuviškos veiklos.

– Išvykus gyventi į kitą šalį lietuvybės puoselėjimas jums įgijo naują prasmę ir reikšmę?

 – Iš tiesų taip. Kai atvyksti į kitą šalį, susipažįsti su jos kultūra ir papročiais, staiga pajunti, kaip trūksta Lietuvos.

Australijoje daugybė skirtingų kultūrų ir tautybių žmonių. Pamenu, kai pradėjau studijuoti, man, atvykusiai iš Lietuvos, buvo smagu, kad galėjau pabendrauti su žmonėmis iš Tibeto, Butano ir kitų tolimų pasaulio kampelių. Manau, didelė vertybė, kad mano draugais tapo tokie skirtingi žmonės ir galėjau daug sužinoti apie jų tradicijas, papročius, kultūrą, tautinius šokius ar kostiumus...

Tačiau greitai pradėjau ilgėtis namų, suvokiu, kad Lietuva yra mano namai, gimtinė ir kad esu lietuvė, nors ir gyvenu už daugybės kilometrų.

Kaip sakiau, galbūt Australija primena svajonių šalį, bet greitai pasiilgsti juodos duonos, balto sūrio, skanių pomidorų ar agurkų ir, žinoma, savų švenčių, kultūros, tradicijų bei papročių.

– Todėl norėjote prisidėti prie lietuvių bendruomenės?

– Vos tik atvykusi į Australiją susiradau lietuvių bendruomenę ir įsiliejau į jos veiklą. Manęs niekas nekvietė ir neragino prisijungti, tai buvo mano iniciatyva. Pastebiu, kad pastaruoju metu atvyksta nemažai trečiosios kartos jaunimo. Jie priekaištauja, kad senoji diaspora jų nekviečia, neragina prisidėti.

Mano nuomonė šiuo klausimu kitokia. Esu įsitikinusi, kad atvykę į svečią šalį patys lietuviai turi stengtis prisidėti prie savo bendruomenės, prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo svečioje šalyje. Tai  kiekvieno tautiečio pareiga ir, manau, garbės reikalas.

– Liepos 6-ąją viso pasaulio lietuviai giedos himną. Ar jis skambės ir Melburne?

– Žinoma! Mūsų nebus daug, nes daugelis klubo narių tuo metu viešės Lietuvoje, Dainų šventėje. Ar pati dainuoju Melburno chore, tad ir pati ketinau dalyvauti šventėje, tačiau, deja, nepavyks – Australijoje laukia darbai. Tačiau, nesvarbu, kiek mūsų bus, himną giedosime ir vaizdo įrašą siųsime į Lietuvą.

– Ką dar veikiate laisvalaikiu? Kiek žinau, šokate?

– Tiesa, šoku. Tai sena mano vaikystės svajonė ir labai džiaugiuosi, kad man pavyko į pramoginių šokių sūkurį įtraukti ir savo vyrą. Drauge lankome pamokas, dalyvaujame įvairiose sportinių šokių varžybose. Galima sakyti, kasdien gyvename šokiais. 

Taip pat įgyvendinau kitą seną savo svajonę ir jau trejetą metų lankau pilotavimo pamokas, skraidau. Visada norėjau išmokti valdyti lėktuvą, tačiau vaikystėje tai atrodė neįgyvendinamas siekis.

Vieną rytą nubudau ir supratau – išaušo diena, kai turiu pradėti lankyti pamokas. Netrukus turėsiu komercines piloto teises, o vėliau ir instruktorės licenciją.

– Ar viskam užtenka 24 valandų?

– Man pasisekė, turiu puikų vyrą, kuris skaniai gamina ir marškinius lygina pats. (Juokiasi.) Iš tiesų dažniausiai atsikeliu šeštą valandą ryto ir miegoti einu tik vidurnaktį. Ir taip kasdien...

– Mėgstate keliauti ir esate mačiusi nemažai pasaulio kraštų. O į Lietuvą dažnai užsukate?

– Bent trumpam atvykstu kasmet. Kiekvieną kartą būna labai gera, tad tikiuosi tradicijos nelaužyti.

–  Australijoje gyvenate jau 18 metų. Ar labai pasikeitė jūsų tėvynė per tą laiką? Kokia, jūsų akimis, ji yra šiandien?

– Lietuva labai pasikeitė, tapo daug gražesnė ir labai atsinaujino, ypač mano gimtasis Kaunas. Pastebiu, kaip jis puošiasi, kaip išdygsta nauji pastatai. Labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie dirba tam, kad čia būtų taip gera.