Turbūt nekantriai laukiate vienų pagrindinių vasaros Kalėdų – Joninių. Nepulkit manęs taisyti, kad tai turi būti Rasos, Kupolės ar dar koks pavadinimas. Gamtai vienodai, kaip jūs tą trumpiausią naktį vadinsit. Jai svarbu, kad tai yra taškas, nuo kurio dienos eis trumpyn, ir kad tai signalizuoja apie artėjančią derlingojo, dauginimosi laikotarpio pabaigą (man asmeniškai nuo tada ruduo prasideda, nors jis prasidės tik liepos gale).
Vienas iš Joninių/Rasų simbolių – jonvabalis. Vabalas su Jonais nelabai ką turi bendro, nebent Jonai yra didūs sraigių mėgėjai, o Janinos šviečiančiais užpakaliais juos vilioja.
Greičiausiai pavadinta todėl, kad ta magiška vasaros saulėgrįžos naktis pilna stebuklų, o vabalai, mosikuojantys ryškų žalsvai degantį užpakaliuką, tikrai atrodo neįprastai. Be to, maždaug tokiu metu jonvabalių daugiausia ir būdavo stebima (nes tai viena iš nedaugelio naktų, kai žmonės miškan užsukdavo).
Šiaip jonvabaliai gali pradėti šviesti jau balandį, o daugiausia aš jų matau rugsėjį, kai slenku prie rujojančių elnių.
Bet reikia pripažinti, kad vabalas tikrai yra neįprastas. Lietuvoje aptinkamos dvi jonvabalių rūšys. Retesnio, trumpasparnio, jonvabalio neskraido nei patinas, nei patelė, abu silpnai šviečia.
Paprastojo jonvabalio patelės atrodo kaip besparnės nariuotos lervos, jos neturi sparnų ir patinus vilioja savo magiška ryškia šviesa. O patinai yra sparnuoti, visiškai negebantys šviesti rusvi vabaliukai (vis dar bandau juos sutikti).
Mūsų kaimynės Baltarusija ir Lenkija turi dar vieną jonvabalių rūšį – skraido šviečiantys patinėliai. Ta rūšis nėra oficialiai rasta Lietuvoje, nors keliems žmonėms jie kažkur vaidenosi. Jei ir jums vaidenosi, būtinai man parašykite.
Stebuklų miškas/M. Čepulio nuotr.
Dabar sakysit, o tai ką te rodė „Sengirėje“. O ten rodė dirbtina šviesa apšviestus uodus (dažnai žmonės būtent čia ir susipainioja).
Taigi paprastojo jonvabalio patelės sėdi tamsoje žolėse (dažnai arčiau vandens), išrietusios savo pilvelio galą, iš kurio paskutinių trijų segmentų sklinda patinus viliojanti šviesa. Tamsią naktį atvirai tupinčią jonvabalę galite pamatyti iš keleto žingsnių, patinai ją pastebės beveik iš pusšimčio metrų.
Kuo patelė labiau švyti, tuo ji patrauklesnė ir tuo didesnė tikimybė bus jai sulaukti palikuonių (savo palikuonių ji niekada neišvys, nes padėjusi kiaušinius netrukus žūsta). Po apvaisinimo patelė padeda kiaušinius, iš jų išsirita lerva ir čia prasideda gurmaniškasis jonvabalio gyvenimo etapas, nes lervos minta sraigėmis ir šliužais.
Dažniausiai jos užpuola mažas sraiges ar šliužus ir juos sudoroja, o jei pasitaiko didesnis moliuskas, tai gali tik jo dalį apgraužti (apkandžioja, įleidžia nuodų, virškinimo sulčių, o apirus, suminkštėjus sraigės audiniams, juos sužiaumoja) ir palikti tą pusiau nugraužtą šliužą šliaužiot. Įdomu, kad lervos irgi šviečia, tik nelabai aišku, kokia to prasmė.
Tai gražios jums šventės ir sėkmės paparčio žiedo paieškose, bet dėl visa ko žinokit, jog paparčiai yra sporiniai induočiai, vietoj žiedų jie turi iš sporų išdygstančius mažyčius gametofitus (tokie žali lapeliai, ant kurių formuojasi spermatozoidai ir kiaušialąstės, o joms apsivaisinus išdygsta papartis (sporofitas), kuris vėl barsto sporas).
Sako, suradus paparčio žiedą, įgyjama visažinystės galia. Kad jo niekas nėra radęs ir neras, nusiminti nereikia, nes visažinystės galią galima įgyti ir paprasčiau, pasinaudojus tokiu nedideliu išradimu, kaip knygos, o miške geriau jonvabalių pasidairykit.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
