Prasidėjo atostogų metas ir mes kelsim savo atšalusias uodegas (o gal perkaitusias) linkui žemių svetimų, idant paskrustume, pasižmonėtume ir ką nors naujo ir gražaus pamatytumėm. Jei kalbam apie gyvius, tai visus baisiai žavi egzotika – ne nuobodžios stirnos ar šernai, o visokios antilopės ir begemotai. Ir tai nieko keisto – jei gyventume tarp antilopių, briedis mums būtų egzotika.
Bet, kai pasakoja, kad mūsų paukščiai tik pilki, neryškūs, vos matomi žvirbliai ir varnos, jau galiu ir noriu paprieštarauti. Tiesa, norint pamatyti visą tą grožį, reikia iš pakankamai arti stebėti. Jei nuvyktumėt į Peru džiungles, nors ten yra galybė tikrai gražesnių sparnuočių, jie ten tokie išgąsdinti ir bailūs, kad be geros technikos būtų sunku ką įžiūrėti. O iš tokių egzotinių kraštų patarčiau aplankyti Kosta Riką arba Braziliją (Pantanalą).
Tačiau grįžkim čia, Lietuvon, ir ilgai neieškoję pamatysime labai įprastą, bet nepaprastą paukštelį – kikilį. Tik įsižiūrėkit, koks jis margas ir spalvingas. Ir būtent jis yra pats dažniausias Lietuvos paukštis. Visi žvirbliai, varnos, balandžiai kartu sudėjus gausumu neaplenks kikilių.
Plaukiant baidarėmis arba vaikščiojant upės pakrante, galima išgirsti garsų pyptelėjimą ir pastebėti, kaip palei pat vandenį nuskuodžia mažas paukštukas it turkio gabalėlis. Lietuviai jį labai negražiai vadina – tulžiu. Įsidėmėkit, kur jis tupėjo, ir kitąkart ten galėsite jo palaukti.
Jei pasiseks ir tas pyplys atskris šalia, pamatysit, kokio grožio yra šis puikus žvejas raudonais kamašais. Tulžiai peri urveliuose, kuriuos rausia skardžiuose. Ir dabar jau yra išsiritę tulžiukai. Juos tėvai maitins žuvimi, išlydės, o patys puls antrą vadą vesti.
Tulžys tyko žuvies/M. Čepulio nuotr.
Spalvų gama panaši ir vadinamosios žalios varnos. Žalvarnis, kažkada buvęs įprastas Lietuvos paukštis, nepaisant ornitologų pastangų, baigia išnykti. Pagrindinė to priežastis – laukų purškimai pesticidais, insekticidais ir kitais „cidais“. Mes tiesiog naikinam šio (ir ne tik šio) paukščio maistą.
Bet dar yra pora vietų, kur žalvarnį galima pamatyti tupintį ant laidų, o visas jo grožis atsiskleidžia skrendant.
Baigiantis išnykti gražuolis žalvarnis/M. Čepulio nuotr.
Kukučio pristatyti tikrai nereikia. Turbūt tai ekstravagantiškiausias mūsų paukštis. Jau vien spalvotas kuodas ko vertas. Tiesa, pagal kuodą galite spręsti, kaip kukutis nusiteikęs (kuodą smarkiai kilnoja, kai yra sunerimęs, kai mato konkurentą ar plėšrūną).
Dabar jau turėtų ristis jo smirdaliai vaikai. Kodėl smirdaliai? Nes jie turi liaukas, kurios skleidžia nemalonaus kvapo išskyras, kad atbaidytų plėšrūnus. Atseit, katė ar kiaunė pagalvos, kad lizde visi mirė ir neis aukščiau, o jei visgi smalsumas nugalės, tai vos prikiš nosį prie paukščiukų, gaus išmatų čiurkšlę į akis.
Pas vaikus lekia kukutis/M. Čepulio nuotr.
Ir turbūt pats spalvingiausias mūsų paukštukas – bitininkas, kuris visas spalvas bus susigriebęs. Jis ne visai „mūsų paukštukas“, nes dar prieš porą dešimtmečių buvo retenybė.
Šylant orams, su kitomis pietinėmis rūšimis šis gražuolis apsigyvena vis toliau šiaurėje ir dabar jau kasmet daugiau ir daugiau jų pasirenka mūsų kraštą vaikams auginti. Daugiausia jų galima sutikti Šakių, Jurbarko rajonuose netoli Nemuno.
Jie, kaip ir tulžiai, rausia urvus ir ten augina savo vaikus. Bitininkai puikūs skrajūnai ir vabzdžius gaudo ore. Nuo jų nepaspruks nei drugelis, nei laumžirgis, nei sparva, nei bitė ar kamanė.
Bitininkų porelė/M. Čepulio nuotr.
Čia tik keli išvardinti paukštukai, o kur dar dagiliai, svilikai, geniai, ančių patinai, kragai, kėkštai su savo žydrais veidrodėliais. Net ta pati šarkos uodega gali būti juoda, violetinė ar ryškiai žalia, o koks margas ir spalvotas varnėnas.
Kiekviename paukštyje galima surasti kažką gražaus, jei tik bus noro ir kantrybės jį atidžiau pastebėti. Gal šį savaitgalį ir jums kažką iš išvardintų sparnuočių pavyks pamatyti.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
