Gyvenimas

2018.06.01 21:46

M. Čepulis. Gelbėti nereikia pasigailėti (komentaras)

2018.06.01 21:46

Su karščiu, jau žydinčiomis liepomis (!) ir jau ant šlaitų nuraudusiomis žemuogėmis ateina kalendorinė vasara (tikra vasara prasidėjo dar gegužės pradžioje). Gamtai tai visų pirma yra gyvybės pratęsimo metas.

Ir mes tai galime pamatyti kiekviename žingsnyje, ar tai būtų gluosnių pūkų sniegas, desperatiškai kraują siurbianti uodė, jau vieną vadą išvedęs ir antrąkart kiaušinius sudėjęs smilginis strazdas, prie olos penkis mažylius žindanti lapė ar ramaus užkampio miške ieškanti jau tuoj besiveršiuosianti stumbrė. O laiko yra visai nedaug, todėl visi skuba, kruta, pluša.

Šie metai labai keisti. Rodos, kaip ir viskas vėlinosi, bet paskui taip smarkiai įsibėgėjo, kad, pavyzdžiui, jau gegužės pradžioje iš urvų nosis kaišiojo lapiukai (tiesa, dar yra lapių šeimų, kurių jaunimas vos vos nustovi ant virpančių kojyčių). Šiemet ir mangutukai (usūriniai šunys) ankstokai pradėjo klaidžioti, lūšiukai jau ritinėjasi po kerplėša, o va barsukiukų dar neteko stebėti bedūkstant aplink tėvų gražiai sutvarkytas olas.

Lapiukas tyko, kada galės užpulti brolį/M. Čepulio nuotr.

Elnės, danielės ir stirnos jau laižo savo naujagimių taškuotus kailiukus. O gaiviame pavėsyje savo keistą rudą ilgakojį akylai sergsti briedė (šiukštu nebandykit tuo metu eiti prie briedžiuko).

Paukščių pasaulyje dabar pats darbymetis. Koncertai pritilo, nes lizduose sėdi amžinai alkanų gerklių gvardijos. Zylės ir strazdai, paleidę į gyvenimą vieną vadą, tuoj imsis antros. Ežeruose paskui tėvus sekioja gulbiukai, o ant tėvų šildosi kragiukai. Varnėniukai, berungtyniaudami, kas pirmas gaus tėvų atneštą slieką, veržiasi lauk iš inkilų ir, neįvertinę savo pajėgumų, drimba į žolę.

O tada juos pamatome mes. Ir nors kiekvienais metais yra skalambijama įvairiausiais kanalais, kad nereikia imti iškritusių paukščių jauniklių ir jų tįstis namo, kad tėvai nepalieka vaikų, bet, vos tik pamatom vargšą paukščiuką (jis pasidaro vargšas nuo to momento, kai patenka į jūsų rankas), mums išmuša kamščius motiniški instinktai (vyrams irgi) ir mes puolam jam padėti.

Nešamės jį namo (tai yra blogiausia, ką galit padaryti), neturėdami supratimo, ką tas paukštis lesa, grūdam jam pirmą pasitaikiusį maistą ir tikimės padaryti nerealią paslaugą gamtai. Palikus tą paukščiuką vidury judrios gatvės, jam galimybė išgyventi kur kas didesnė nei po jūsų priežiūros. Net jei tai bus vienas tų retų atvejų, kai išmaitinsit, užauginsit ir paleisit. Paukštis neturės reikiamų įgūdžių, nebijos žmonių ir jų naminių gyvių ir vis tiek gamtos bus suvartotas.

Sakysit, bet va, ilgiau pragyveno? O kam? Tam, kad gyventų? Jo tikslas nėra gyventi, jo tikslas – užtikrinti savo genties, savo rūšies gyvavimą. O tai daroma vieninteliu būdu – pratęsiant giminę. Spėkit, kodėl visokie maži paukščiukai veda gausias vadas? Nes jie myli vaikus? Ne, jie „žino“, kad keletą reiks paaukoti plėšrūnams, parazitams, ligoms. Ir iš jų tik sveikiausiam ir sėkmingiausiam galbūt pavyks susilaukti palikuonių.

Dažniausiai aptinkamas ir gelbėjamas smilginio strazdo jauniklis/M. Čepulio nuotr.

Paukščiai išmeta sergančius, negaluojančius jauniklius iš lizdų, nes „žino“, kad jie jokios naudos jų giminei neduos ir nėra tikslo be reikalo švaistyti energiją jų šėrimui. Todėl ir mums nereikia kištis į paukščių gyvenimą ir bandyti gelbėti tų, kam tas gelbėjimas nereikalingas.

O kuo galit padėti? Galit įkelti žioplinėjantį mažių į medį, krūmą, ant kokio pastato stogelio, kad juos ne taip lengvai surastų katės ir kiti plėšrūnai (kelti į lizdą nėra jokios prasmės). Nereikia bijoti dėl kvapo – paukščiai jo neužuodžia. Patupdykit ir kuo greičiau pasišalinkit. Tėvai puikiai žino, kur yra kiekvienas jų vaikas. Vaikai turi kakarynes ir moka tėvams pasakyti, kur jie tupi. Jie susitvarkys patys, o jei nesusitvarkys, taip turi būti ir ne mūsų čia reikalai.

Dar galit padėti neleisdami savo augintinių kačių gegužės ir birželio mėnesiais į lauką. Katės, po žmogaus, nužudo daugiausia paukščių ir daro didžiulę įtaką jų populiacijoms. Skambaliukas rainei po kaklu gali įspėti suaugusį paukštį – negalinčiam paskristi jaunikliui tai nepadės. O tie du mėnesiai „kalėjimo“ išgelbės daugiau paukščių nei visos gamtosauginės akcijos kartu sudėjus.

Paėmus į rankas paukščiuką jam nieko blogo neatsitiks (jei tuoj pat jį padėsit saugioj vietoj), o štai elniukui, stirniukui, kiškiukui ar bet kurio kito žvėries jaunikliui gali baigtis blogai.

Stirniuko akistata su žmogumi/M. Čepulio nuotr.

Dažniausiai pievose yra randami kiškiukai ir stirniukai. Na ir kaip nepaglostyti tokios mielybės? Įsivaizduokit, kad glostyti juos yra lygiai tas pats, kas pilti ant to, drėgnomis akimis į jus žiūrinčio, žvėrelio sieros rūgštį. Tik rūgštis gal dar geriau, nes greičiau nusibaigs. Jūsų smarvė nebeleis prieiti motinai ir greičiausiai ji paliks jauniklį.

Nė vienas stirniukas ar kiškiukas nebūna paliktas likimo valiai. Motinos žino, kur jie yra, ir visada sugrįžta. Jei tokį mažių randate šienaudami ar jis atsiduria jūsų sodyboje, tai užsimovę pirštines, prirovę žolės, kad jo kūną liestų tik žolė, paimkit ir panėšėkit kur tolėliau.

Žinau, kad tikrai nemaža dalis nori auginti ir laukinius paukščius bei žvėris, bet jie to tikrai nenori. Imdami pas save laukinį gyvūną jūs ne tik darot nusikaltimą prieš gamtą, bet ir nusižengiat mūsų įstatymams.

Žinau, kad jau baigiu atsibosti su tais pamokymais, bet šiemet sulaukiu kaip niekad daug klausimų, ką daryti su rastais mažyliais, kuo juos maitinti ir t. t. Džiaugiuosi, kad klausiat manęs ar kitų specialistų, nes situacijų gali būti pačių įvairiausių.

Stumbrė su stumbriuku/M. Čepulio nuotr.

Tik vieną dalyką pasistenkit įsidėmėti: gamta pati puikiai susitvarko, mes žiūrėkim savo vaikų, juolab tam yra proga – birželio 1-oji,  Tarptautinė vaikų gynimo diena.

P. S. O dabar pavadinime reikiamoje vietoje padėkite kablelį.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.