Gyvenimas

2018.06.04 11:59

S. Paltanavičius: yra toks vienas dalykas, kurio nelaukiame

LRT RADIJO laida „Gamta – visų namai“, LRT.lt2018.06.04 11:59

Lietuvoje ne tik kalendorinė, bet ir pati tikriausioji vasara. Jos dar tiek nedaug, bet po saulėto ir šilto pavasario ji atėjo kažkaip paprastai, lyg tam visai nesiruošusi. Taip atrodo mums, juk vasara atėjo viską žinodama, jausdama ir matydama. Jai gamtoje nėra staigmenų...

Man atrodo, kad staigmenų šiemet nėra ir mums. Nes nieko keista minėti vasarą pirmosiomis birželio dienomis. Taip būdavo visada, taip yra dabar. Tačiau dabar žinome, kad vasara pas mus gyvena beveik porą savaičių. Pavasaris, neturėjęs bėdų su šalnomis, neblaškytas žiemos sugrįžimų, tyliai ir kantriai dirbo savo darbus. Ar jam nebuvo sunku?

Šiandien matome, kad pavasaris tikrai skubėjo. Kai kurie procesai gamtoje prasidėjo 2–3 savaitėmis anksčiau, ir tai buvo ne tik žydėjimas ir bičių skraidymas.

Yra toks vienas dalykas, kurio nelaukiame. Pietų Lietuvos žmonės kiekvieną pavasarį, jau šylant Nemuno vandenims, nelaukia atkuntančių upinių mašalų. Nuo 1996 m. Druskininkuose ir jų apylinkėse šių mašalų buvo tiek daug, kad tolimų kraštų poilsiautojai nustojo domėtis kurortu, o vietiniams žmonėms buvo neįmanoma būti lauke, dirbti daržuose, ganyti gyvulius. Tik 1999 m. pavyko pirmą kartą išbandyti biologinį preparatą, paveikiantį Nemune gyvenančias šių mašalų lervutes.

Jau tą pačią vasarą žmonės lengviau atsipūtė, net sunku buvo patikėti, kad galima ramiai dirbti, ilsėtis. Šias priemones taikant daugiau metų, visos bėdos pasimiršo.

Tačiau vėliau kažkaip visi priprato prie to ir stebėjosi: o kam mes perkame preparatą, naudojame pinigus? Gal gamta pati išspręs savo reikalus? Gamtai mašalas saviškis, jis niekam netrukdo, tad per keletą metų jo gausa vėl šoktelėjo, o mūsų Nemuno vandenyse išsiritusių mašalų pulkus papildydavo iš Baltarusijos plūstelėję spiečiai.

Dabar mes vėl naudojame biologinį preparatą, bet... Tradiciškai jį Nemunan ties Varviškėmis, esančiomis prie Baltarusijos ir Lietuvos sienos, pildavo tik apie gegužės 22–25 d. Šiemet jau gegužės 9–10 d. Nemuno vanduo sušilo iki 18 laipsnių, mašalų lervutės pasiekė priešpaskutinę vystymosi stadiją, tad delsti nebuvo kada.

Taigi, mašalų gausa sureguliuota. Žinoma, dar šiek tiek skraidys, nes į Pietų Lietuvą jie vėjų bus atnešti iš Baltarusijos. Tačiau, nors tradiciškai mašalai skraido iki Joninių, šiemet jie skraidys tik maždaug iki birželio 10 d. Taigi, tą turime žinoti keliaudami į Pietų Lietuvą.

Beje, kam nepatinka uodai, turi žinoti, kad šią vasarą jų yra gana gausiai – nesuklyskime manydami, kad baigiantys išdžiūti miškai ir laukai jiems ką nors reiškia. Nuo žiemos ir pavasario pradžios dar užsilikę daug balų, šlapynių, kuriose yra tikrosios uodų peryklos. Daug uodų, daug maisto paukščiams, vorams, laumžirgiams.

Ypač nelengva ne tik mums, bet ir laukiniams žvėrims, kurie dabar lekia iš miškų į laukus, kur nėra uodų, kur galima ramiai atsigulti rugiuose ir miegoti, miegoti. Tačiau toks stirnų ir net briedžių persigrupavimas turi kitą pusę: prieblandoje keliaujantys žvėrys, žiūrėk, išnyra kelyje, prieš mašiną, ir tokia nelaukta kliūtis tampa dideliu pavojumi.

Šio pavasario gale automobilių susidūrimų su žvėrimis buvo tiek daug, kad mes nustojome tuo stebėtis. O be reikalo, nes taip prarandame budrumą ir ilgainiui tampame nejautrūs tragiškiems įvykiams.

Patrick Fore/Unsplash nuotr.

Pavasaris išėjo, atėjo vasara. Turime viltį, kad ji bus šilta ir saulėta, taigi – suteikianti daug jėgų ir šviesos. Būtų gerai, kad jos pakaktų visus metus.

Tiesa... Ar matėte po pievas pabirusius čirškančių paukščių pulkus? Vieni jų juodi, kiti durpiškai rusvi.... Tai varnėnai, jų šeimos – jaunikliai užaugo, jau moka skraidyti, todėl visi jie patraukė į didįjį gyvenimą.

Varnėnai skuba į pievas, o labiausiai – į šviežiai nušienautas. Ten daug lesalo, lengva jį sugauti. Kai reikia maitinti penketą jau skraidančių vaikų, tokios vietos yra tikras išganymas...

Iš tikro – jau šienapjūtės metas... Žinoma, mes prisimename tuos laikus, kai šienapjūtė buvo, sakytum, bent trejetą savaičių ar mėnesį trunkanti visuotinė talka, sujudimas, kuriame dalyvaudavo visi. Į ją grįždavo studentai ir moksleiviai, atvažiuodavo kaimo darbus bepamirštantys giminės. Žodžiu, šieną vartė, grėbė, vežė visi. Dabar viskas paprasčiau...

Na taip, viskas paprasčiau, tačiau šienapjūtės niekas neatšaukė, yra toks reiškinys, tik, sakyčiau, labai intymus, nes vienas šienpjovys didelį plotą nupjauna, susuka į ritulius...

Lyg ir neliko ką kalbėti apie šienapjūtę, jei ji tokia. Aš galvoju – jei taip būtų buvę, ko gero, neturėtume nei papročių, nei dainų, skirtų smagiam, bet tikrai nelengvam šienpjovių darbui.

Pievų gyventojai griežlei dabar – pats smagiausias metas. Žinoma, ji šienapjūtės nelaukia, nes nušienautoje pievoje vietos neranda. Jai reikia žolių jūros...

O toje žolių jūroje šiuo metu gyvena ir stirnos. Štai prieš keletą dienų keliavau po pievas, klausiausi griežlių ir negalėjau atsistebėti iš žolės kyšančiomis stirnų ausimis ir stirninų ragais. Daug kur žolė dar per žema, nepaslepianti viso žvėries. Bet stirnos čia randa ramybę ir, kas labai svarbu, čia jų nepuola uodai. Žodžiu, pati geriausia vieta...

Markus Spiske/Unsplash nuotr.

Kaip tik čia jau gimė arba šiomis dienomis gims stirniukai. Jie bent keletą dienų bus dar per silpni keliauti kartu su motinom, tad tarp žolių esančiuose guoliuose glūdės ir lauks.

Tokiu metu šienapjovės pražudo daug stirnų jauniklių. Mes jau kalbėjome ir aiškinomės, kas gali padėti juos išsaugoti. Tačiau tai – dar ne viskas. Kartais mes norime gelbėti, saugoti, ginti... nuo visų, ir stirniukus tempiame namo. Dabar tokie susitikimai su jais galimi, visi tie mažiukai atrodys vieniši, ko gero – našlaičiai...

Tačiau jie nėra našlaičiai! O našlaičiais juos galime padaryti mes, paėmę iš gamtos. Nors tą draudžia įstatymai, to daryti neleidžia ir paprasta žmogiška logika. Bet panašių atvejų būna kasmet. Ar jūs žinote, kas tiems žvėriukams nutinka?

Išplėšti iš gamtos gyvūnai, ypač jų jaunikliai, visaverčiais gyvūnais netampa, o jų kelias į laisvę vargu ar įmanomas... Bent jau daugeliui jų...

Mums tikrai nereikia tokios globos ir tokio jautrumo. Mums reikia tikrų žvėrių – sveikų, laisvų, kurių gyvenimą tvarko gamta. O mes...

Mes galime būti tik stebėtojai. Žinoma, ir pagalbininkai, kai to tikrai reikia.