Gyvenimas

2018.05.25 09:57

Specialistė: kad lietuviai susitvarkytų su emocijomis, turi pasikeisti dar ne viena karta

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.05.25 09:57

Nepriklausomoje Lietuvoje turi išaugti penkios kartos, jei norime pasiekti kitų užsienio šalių emocinio intelekto lygį, LRT RADIJUI sako Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė, Pozityvaus ugdymo instituto vadovė Irma Liubertienė. Emocinį intelektą ji lygina su drambliu, kurio jojikas – tradicinis intelektas. Pasak specialistės, tik išmokę pažaboti savo „dramblį“ tapsime emociškai raštingi ir tinkamai auklėsime savo vaikus.

– Kas yra emocinis raštingumas?

– Pasaulis vis garsiau kalba, kad emocijos yra informacija, kurią galima išmokti. Emocinį raštingumą apibrėžia tai kaip atpažįstame emocijas ir kiek jų atpažįstame, kaip jas suprantame, kaip naudojame ir kaip mokame reguliuoti.

– Ar žmonės Lietuvoje yra emociškai raštingi?

– Sunku atsakyti bendrai. Tačiau buvo atliktas tyrimas su daugiau nei 5000 šalies mokytojų, kurio duomenimis, pedagogų bendruomenės emocinis raštingumas yra žemas. Paradoksalu, būtent mokytojai turi emocinio raštingumo mokyti vaikus. Tai tas pats, kas mokyti matematikos, jos visai nesuprantant.

– Ar įmanoma išmokti emocinio raštingumo ir nuo ko pradėti?

– Tikrai įmanoma. Nors sakoma, jog vaikams mokytis lengviau, iš tiesų čia amžiaus ribos negalioja. Specialios programos kuriamos jau patiems mažiausiems ir pagal jas mokoma darželiuose. Tačiau iš tiesų vaikai mokosi nuo pat pirmos dienos, pirmo kontakto su tėvais, nes vaikai mokosi mėgdžiodami tėvų elgesį. Natūralu.

– Ką daryti, jei kamuoja bloga nuotaika, žmogus yra užstrigęs spūstyje, alkanas, vėluoja į darbą, piktas... Kaip emociškai raštingai reaguoti į tokią būseną?

– Nemanykite, kad emocijos mus užpuola, užvaldo ir nieko su tuo negalima padaryti. Kaip minėjau, pirmiausia turime atpažinti emociją. Kartais mus užplūsta kelios emocijos ir jos būna sumišusios.  Tokiu atveju reikia pagalvoti, kaip jaučiatės. Galbūt galite įsivaizduoti, pavyzdžiui, gamtos peizažą, kuriame esate tarsi jūra per audrą. Pagalvokite ar jūsų vaizduotėje lyja, kokios spalvos vyrauja, kokie garsai girdisi. Naudodami savo intelektą galite atpažinti emocijas. Atpažinimas ir sąmoningumo auginimas – labai didelis ir svarbus žingsnis.

– Kas toliau?

– Galima taikyti įvairias metodikas. Nėra blogų ar gerų emocijų, viskas, ką jaučiame yra reikalinga ir naudinga. Būna labai intensyvių ir nemalonių emocijų, kurias galima nuraminti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, jei užstrigęs spūstyje esu įtūžęs, piktas, net norėčiau trinktelėti, galbūt galiu ramiai pakvėpuoti, įsijungti ramią muziką ar panašiai. Pirmiausia reikia sąmoningumo ir noro su savo emocija kažką daryti.

– Perdėtas pozityvumas taip pat gali atrodyti įtariai?

– Žinoma. Mes galvojame, kad pozityvūs žmonės nuolat šypsosi, yra linksmi ir pan., tačiau nežinia, ką iš tikrųjų toks žmogus galvoja. Lietuvoje dažnai vaikams sako: „Kodėl liūdi? Neliūdėk“, „Neverk, berniukai neverkia“ ir panašiai. Tokiu būdu iš tiesų neleidžiame žmonėms jausti. Mokslininkai ištyrė, jog užspausta emocija yra kur kas intensyvesnė nei išjausta. Nes užspausta emocija kažkada vis tiek prasiverš ir veikiausiai kelis kartus stipriau.

– Vaikai yra tėvų veidrodis? Kai mažieji mato, kad tėvai negali suvaldyti emocijų, jiems tai daro įtaką?

– Be abejonės. Kaip ir minėjau, pirmoji mokykla yra šeima, pirmieji mokytojai – tėvai, artimiausi žmonės ir aplinka. Ne mažiau svarbi ir mokykla, nes čia vaikai praleidžia labai daug laiko. Džiugu, kad jau yra mokyklų, kurios pajėgios užauginti emociškai raštingą ateities pilietį.

– Įvairiuose jūsų projektuose neretai minimas dramblys. Kodėl?

– Iš pažiūros ramus dramblys yra labai emocionalus ir emociškai raštingas gyvūnas. Jis metaforiškai vaizduoja emocines mūsų smegenis, kurios yra labai galingos. Įsivaizduokite, kad tradicinis intelektas yra jojikas ant dramblio. Jis kur kas mažesnis, tačiau turi didelę galią, nes gali valdyti savo dramblį ir gali išmokti drauge su juo keliauti trokštama kryptimi, norimu greičiu. Tam reikia išminties, noro pažinti savo dramblį, domėtis, kaip jis jaučiasi, kas jį džiugina, kas liūdina, kuo jis gyvena. Tai didelis menas.

– Pakalbėjome, kaip gali nurimti spūstyje užstrigęs žmogus. O kas jei drauge su suaugusiuoju automobilyje yra ir vaikas, nenorintis eiti į mokyklą? Kaip su juo bendrauti? Padėti įvardyti jo emociją?

– Žinoma. Dažnai norime pakeisti vaiko emociją, trokštame, kad jis norėtų į mokyklą, kad būtų linksmas ir pan. Nepriimame neigiamų emocijų. Tačiau, jei vaiką kas nors skaudina, liūdina ir jis nenori į mokyklą, svarbu su juo tiesiog pasikalbėti. Galima ir patylėti, bet parodyti jam, kad tėvams įdomu ir leisti vaikui pasipasakoti.

– Esate sakiusi, kad nepriklausomoje Lietuvoje turi išaugti penkios kartos, kad mes pasiektume Danijos, Suomijos, Šveicarijos žmonių emocinio intelekto lygį. Taip ilgai reikės laukti?

– Tuo pačiu tai reiškia, kad nereikia savęs plakti. Kai jau sakiau, nėra blogai būti liūdnu ar piktu, kur kas svarbiau, kaip su tuo kovojame, kokią žinutę siunčiame aplinkiniams ir kaip formuojame savo santykius. Turime priimti savo tautos autentiškumą. Vis dėlto mes norime keistis. Ateities kartoms emocinis intelektas tampa vis svarbesnis, nes tai pats didžiausias pranašumas prieš dirbtinį intelektą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.