Gyvenimas

2018.05.23 10:51

Lietuvės kliente Čikagoje tapo ir D. Grybauskaitė

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.05.23 10:51

Šaknis Čikagoje įleidusi Živilė Yeater dirba kirpėja miesto širdyje esančiame grožio salone ir rūpinasi ne tik vietos įžymybių stiliumi, bet yra šukavusi ir Lietuvos prezidentę. LRT RADIJUI moteris pasakoja, kad myli savo darbą ir jaudulio kirpdama svarbius klientus nejaučia, tačiau, jei laimėtų loteriją, ji mieliau atsiduotų kitai su grožio industrija visai nesusijusiai veiklai.

– Dirbate grožio salone, įsikūrusiame Čikagos centre, netoli garsiosios Mičigano aveniu. Ne kiekvienam pavyksta ten įsidarbinti, ar jums buvo sunku?

– Man pasisekė – nei Lietuvoje, nei Čikagoje darbo ieškoti nereikėdavo, darbas pats mane surasdavo. Sulaukiau patrauklaus pasiūlymo ir kirpėja dirbu jau 14 metų.

– Kokia jūsų istorija? Kaip iš Alytaus kilusi mergina atsidūrė Čikagoje?

– Emigruoti neplanavau. Baigusi Kauno Technologijos universitetą norėjau pakeliauti. Turėjau bičiulių ir pažįstamų keliose valstijose, tad atvykau į Ameriką. Iškart sutikau savo dabartinį vyrą. Jis buvo ką tik atvykęs iš Niujorko, tad Čikaga ir jam buvo naujas miestas. Čia kartu pradėjome naują gyvenimą.

– Visada svajojote būti kirpėja?

– Vaikystėje labai mėgau piešti veidus, plaukus, madas, o geriausias žaislas man buvo šepetys. Pamenu, kirpdavau savo lėles, o švenčių metu šukuodavau plaukus tetoms. Mane visada domino grožis ir mada. Tada nemaniau, kad būsiu kirpėja, veikiau laikiau tai hobiu. Dėl įdomumo sumaniau pasimokyti kirpimo pagrindų, nutiko taip, kad baigdama studijas universitete jau turėjau savo klienčių ratą. Persikrausčiusi į Ameriką supratau, kad dirbti pagal studijuotą specialybę negalėčiau, o kirpėjas reikalingas visose pasaulio šalyse.

R. Kupetytės nuotr.

– Jūsų klientai – ir lietuviai, ir vietiniai. Ar jie labai skirtingi klientai?

– Manau, žmonėms jų išvaizda ir plaukai visame pasaulyje rūpi vienodai. Didelio skirtumo nėra. Čikagos tempas mane išmokė greitai dirbti – žmonės čia nenori sugaišti daug laiko kirpykloje. Vietiniams labiau rūpi patogumas, jiems svarbu, kad išėję iš kirpyklos, plaukus lengvai galėtų susišukuoti ir namuose. Pastebėjau, kad lietuvėms moterims labiau rūpi mada, jos išradingesnės, mažiau konservatyvios ir daugiau eksperimentuoja.

– Galbūt su lietuviais klientais užsimezga gilesnis ryšys?

– Ryšys užsimezga su daugeliu klientų, nes kirpėjas neretai tampa savotišku draugu ar terapeutu, kuriam žmonės papasakoja dalykus, kurių galbūt nenori aptarinėti net ir su artimiausiais draugais. Žinoma, smagu sutikti tautiečius ir pabendrauti. Kartais tas ryšys virsta draugyste. Smagiausia, kai dirbdama sutinku žmones iš gimtojo Alytaus ar netgi tos pačios gatvės, kurioje kažkada gyvenau.

– Jūsų klientai ir garsūs žmonės, televizijos laidų vedėjai, aukšti pareigūnai, o kartą teko šukuoti ir Lietuvos prezidentę. Ar nebaisu?

– Garsius žmones sušukuoti dažnai yra kur kas paprasčiau. Jie puikiai žino, kokia svarbi jų šukuosena ir kokią naštą jie man atneša, todėl papildomo spaudimo nebūna. Iš tiesų man nėra svarbu ar mano kėdėje yra paprastas žmogus, ar prezidentas. Kerpu jų plaukus, o ne profesijas. Pabaigus darbą noriu matyti gerą rezultatą.  

– Kaip nutiko, kad šukavote šalies prezidentę?

– Esu užmezgusi ryšį su Lietuvos konsulatu. Jie ir pasiūlė prezidentei apsilankyti pas mane.

– Ranka nesudrebėjo?

– Ne, kaip jau minėjau, savo kėdėje matau ne prezidentą, o jo plaukus. Be to, D. Grybauskaitė yra labai parastas ir šiltas žmogus. Buvo jaukus ir smagus susitikimas.

– Turite ir daugiau veiklų. Esate savanorė gyvūnų prieglaudoje?

– Taip, mano gyvenimo aistra padėti silpnesniems, negalintiems kalbėti ir už save pakovoti. Veikiausiai, jei laimėčiau loterijoje, užsiimčiau tik gyvūnų globa ir su tuo susijusia veikla.

– Kaip atrodo gyvūnų prieglauda Čikagoje?

– Prieglauda, kurioje esu savanorė, yra didelė, užimanti dalį miesto – bloką. Ji gyvuoja tik iš pašalpų. Prieglauda savo veiklą pradėjo gelbėdama nuvargusius arklius, o dabar joje glaudžiasi katės, šunys, triušiai, jūros kiaulytės ir kiti gyvūnai.  Šios įstaigos veikla labai plati. Jie ne tik rūpinasi beglobiais gyvūnais ir ieško jiems namų, bet ir užsiima vaikų ugdymu. Darbuotojai eina į mokyklas ar vaikų grupes kviečia į svečius, moko užuojautos ir supratimo. Žmonės šią organizaciją mėgsta ir neretai užsuka pasiimti augintinio. Mano namuose taip pat gyvena iš šios prieglaudos paimta katytė Snukutis.

– Ką daro savanoriai?

– Jie gali pasirinkti sau veiklą. Aš dirbu su veterinarais, taip pat padedu žmonėms išsirinkti gyvūnus. Daugiausia dirbu su katėmis. Visuomenėje jaučiamas didesnis palankumas šunims, tad manau, katėms reikia daugiau pagalbos ieškant namų. Visuomet labai gera, kai mano parodytas gyvūnas suranda gerus namus.

– Pastebėjau, kad Čikagoje žmonės dažniau pasiima augintinį iš prieglaudos nei iš veislyno. Ar skiriasi požiūri į gyvūnus Lietuvoje ir Amerikoje?

– Negalėčiau komentuoti, nes jau kurį laiką Lietuvoje negyvenu. JAV šiuo metu yra populiaru pasiimti gyvūną iš prieglaudos, o ne veislyno. Daugelis žino, kad pas veisėjus šuniukai yra skriaudžiami, tad nenori palaikyti šios žiaurios industrijos. Be to, kuo visuomenė geriau gyvena finansiškai, tuo mažesnį poreikį jaučia savo statusą parodyti įsigytu brangiu automobiliu ar augintiniu. Todėl žmonės čia savo vaikus moko, kad gyvūną verčiau priglausti. Žinoma, vaikai dažniau nori mažų šuniukų, tačiau tėvai jiems stengiasi paaiškinti, kad mažas šunelis greičiau ras namus, nei dešimties metų šuo, kurio galbūt niekam nereikės. Kartais ateina žmonės ir pasako, kad pasiims patį seniausią ar ligotą gyvūną, nes turbūt daugiau niekas kitas jo nenorės.

– Turite ir daugiau veiklų. Vaidinote viename filme?

– Nepavadinčiau to vaidyba, veikiau keliais epizodiniais pasirodymais didelio biudžeto filme. Buvau atrinkta svarbioms scenoms, kuriose vaidino garsiausi pasaulio aktoriai – Johnny Deppas, Christianas Bale ir kiti. Teko šiek tiek pabendrauti, paspausti ranką. Man kaip merginai, kilusiai iš mažo miestelio, visa tai paliko milžinišką įspūdį. Be to, filmo veiksmas vyko 1930 m., tad savotiška laiko mašina persikėliau į kitą laikmetį ir turėjau galimybę pamatyti, kaip būčiau atrodžiusi, jei būčiau gyvenusi prieš daugelį metų.

– Čikagoje esate jau daugelį metų, ar įsivaizduojate save vėl gyvenančią Lietuvoje?

– Niekada nesakyk niekada. Šiuo metu Čikagoje yra mano šaknys, asmeninis ir profesinis gyvenimas. Kol kas nematau savęs Lietuvoje ir grįžti dar neplanuoju.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.