Gyvenimas

2018.06.02 18:01

R. Čivilytė: meilė ir supratimas mūsų šeimoje buvo tabu

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2018.06.02 18:01

Ryšys su mama buvo savotiškas – nuo didelės meilės iki tokios pat neapykantos, tačiau po netekties dar iki šiol jos nepaleidau, LRT TELEVIZIJAI atvirauja viena žinomiausių Lietuvos atlikėjų Rosita Čivilytė. Vos 17 metų susilaukusi pirmosios dukters dainininkė anksti pradėjo savarankišką gyvenimą, tačiau vieno dalyko ieško iki šiol – antrosios pusės, su kuria galėtų sulaukti senatvės.

„Vaikystėje gyvenau Savanorių prospekte. Miegojome kartu su broliu – aš vienoj, brolis kitoje lovos pusėje. Labai gerai prisimenu trikampinį stalą, prie kurio grodavau lyg su pianinu. Tada 9 kv. metrų kambarys staiga tapdavo scena“, – prisimena dainininkė.

R. Čivilytės talentas ir noras muzikuoti pasireiškė labai anksti – vos penkerių. Tėvai, pastebėję dukros polinkius, nupirko pianiną ir užrašė pas privatų mokytoją: „Pamenu, grodavau 3–4 valandas, kai mano draugai kviesdavo varyti į kiemą. Tada aš su ašaromis akyse – ne, man reikia groti.“

Dainininkė prisimena, kad tais laikais rugsėjo pirmoji buvo labai pompastiška šventė: kaspinai, uniformos, gėlės didesnės už pačius vaikus.

„Prisimenu gofruotas sukneles ir kalnieriukus – man jie patikdavo labiausiai. Iki kokios ketvirtos klasės mokiausi gerai, po to mano susidomėjimas muzikos pasauliu tik augo, nes, priešingai nei įprasta matematika, muzikos matematika man buvo daug suprantamesnė“, – tikina viena žinomiausių Lietuvos dainininkių.

R. Čivilytė geriausias vasaras praleisdavo Šventojoje kartu su šeima – „Žydriosios liepsnos“ poilsiavietėje: „Pamenu, kaip mama šeštą ryte eidavo pirkti šviežios grietinės ir pieno, pagamindavo valgyti ir su visais puodais keliaudavome į pajūrį, ten praleisdavome visą dieną. Oda jau lupasi, bet tau gera ir apie nieką negalvoji. Tai buvo vienintelis būdas, kai iš tikrųjų jutai, kad tavo gyvenime dar kažkas vyksta apart mokyklos.“

Vis dėlto vasaros baigiasi ir ateina laikas mokytis. 15-metė pianistė nusprendė stoti į aukštesniąją Juozo Talat-Kelpšos muzikos mokyklą, kurioje prasidėjo tikrieji gyvenimo nuotykiai. „Supratau, kad galų gale patekau į savo muzikinę terpę. Aišku, bėgdavau iš pamokų, varydavome parūkyti prie baro „Medininkai“. Tai buvo pirmosios „išaugos“, kai pradėjau sau leisti daryti, ką noriu – juk tada buvome prislopinti ir užgožti“, – teigia atlikėja.

Tačiau laisvai ir nepriklausomai laiką leidusiai 17-metei R. Čivilytei viskas apsivertė aukštyn kojomis – ji tapo nėščia. „Ilgai niekam nesakiau, o mama kaip tyčia apsilankė pas būrėja, kuri tikino, kad aš pastojau. Tada išdrįsau pasakyti tiesą ir taip įskaudinau mamą, kad atrodė, jog ji manęs atsisako. Nesugebėjau jai nieko paaiškinti, galbūt dėl to, nes tokie žodžiai kaip meilė ir supratimas mūsų šeimoje buvo tabu“, – atvirauja R. Čivilytė.

Abortas – tokią išeitį jai siūlė tėvai ir artimieji. Bet iš kariuomenės grįžęs brolis griežtai sustatė viską į savo vietas: „Šeimoms moterims jis pasakė „ša, Rosita gimdys, nes taip nori“. Tada nurimau, nes jis buvo pirmasis mane palaikęs žmogus.“

Ligoninėje prasidėjęs gimdymas nebuvo lengvas. „Buvau fiziologiškai nepasiruošusi, o dukra Agneta į pasaulį atėjo sverdama 4 kilogramus. Po gimdymo net apalpau, o gydytojos man buvo negailestingos – bandė įžeisti, paklausė, ar aš imsiu vaiką, jaučiausi kaip gavus šlapiu skuduru per veidą. Į gimdymo namus atėjau dar vaikas, o išėjau suaugusi moteris.“

Iš muzikos R. Čivilytė pirmą sykį užsidirbo pradėjusi dainuoti viešbutyje „Lietuva“: „Ten surinkdavo žinomiausi Lietuvos žmonės. Vytenis Pauliukaitis režisuodavo vakaro koncertus, kuriuose pasirodydavau. O mano makiažas... Padegindavau šampano kamštį, ant jo susidarydavo juoda masė – geriausi akių šešėliai tais laikais.“

Pirma dainininkės išvyka – kelionė į Italiją – įvyko kartu su dainininku Stepu Januška ir kompozitoriumi Laimučiu Vilkončiumi: „Tada dar nesuvokiau, kad kažkas ypatingo vyksta mano gyvenime. Tik nuvykus ten galėjau įvertinti skirtumus – gyvenimo kokybės, buities. Supratau, kad mes gyvename labai skirtinguose pasauliuose.“

Laikui bėgant išvykų ir gastrolių po užsienio šalis tik daugėjo, tačiau jas pristabdė R. Čivilytės sunki mamos būklė. „Negalėjau paleisti mamos, nors gydytojai sakė, kad nebėra šansų jai išgyti. Vienu metu mama gulėjo pirmame, o aš trečiame ligoninės aukšte, neurologijos skyriuje – mano vidinės jėgos buvo visiškai išsekusios. Pritrūkus pinigų išvykau dainuoti į Jungtinius Arabų Emyratus. Man ten būnant sužinojau, kad mama mirė. Iki šiol kartais graužiu save, kad buvau toli, bet, kita vertus, nežinau, ar ištverčiau netektį būdama Lietuvoje“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi atlikėja.

Ji taip pat priduria, kad kartais atrodo, jog dar nepaleido mamos: „Mano ryšys su mama buvo savotiškas – nuo didelės meilės iki tokios pat neapykantos. Vieną akimirką tarsi pykdavau ant jos, kad manęs nesupranta, bet kitą būdavau dėkinga, nes man padėjo užauginti dukrą.“

Dabar R. Čivilytė – jaunųjų atlikėjų vokalo mokytoja, pati koncertuojanti ir laukianti naujo gyvenimo etapo: „Nežinau, kada ir koks jis bus. Jei visiškai atvirai, labai laukiu, kada mano gyvenime atsiras žmogus, su kuriuo norėčiau pasenti.“

Plačiau – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.