Gyvenimas

2018.05.11 14:33

M. Čepulis. Jau žinomi „Eurovizijos“ pelkėse laimėtojai, spausk ir sužinok pirmas (komentaras)

2018.05.11 14:33

Šis pavasaris truputį per ilgai krapštė nosį (kaip senais gerais laikais, kai žiemos dar būdavo ohoho ir tvoros nuo speigo pokšėdavo), tačiau be jokių stabdžių taip puolė atidirbinėti už pavėlavimą, kad nei augalai, nei gyviai iš paskos nespėja.

Žiūrėk, vos pradėjo mėlynuoti žibučių kilimai, kai subaltavo ir sugeltonavo plukės, vos spėję išlįsti pūkuoti šilagėlių pumpurai netrukus virto ekstravagantiškais žiedais.

Klevai, anksčiau galėdavę vieni medžių pilkumoje džiaugtis savo žydinčiais kupolais, dabar kukliai dingo besprogstančioje lapijoje. Kaštonai Vilniuje – ir tie vos per parą pražydo, rodos, kad koks žibintininkas visą naktį plušėjo, kol baltai uždegė visas jų žvakes.

Miškai sulapojo, pievose žolė šovė aukštyn, suteikdama prieglobstį ir maistą alkanųjų armijai, nuo vabalo lapgraužio iki briedžio, kuris, pakeitęs savo žiemos ganyklas, persikraustė arčiau vandens, kur it iš pasėtų drakono dantų išlindo armija iš pažiūros aštrių, bet išties švelnių ir labai skanių nendrių daigų.

Paukščiai, parskridę truputėlį vėliau nei praeitais metais, tučtuojau puolė ruoštis auginti naująją kartą. Ir jau dabar lizduose pypsi strazdžiukai, inkiluose čirškia varnėniukai, o balų pakraščiuose akylai savo pūkuotus didžiakojus saugo gervės.

Bet ne visi dar užsiėmę kiaušinių ir geltonsnapių priežiūra. Dar miškuose, laukuose ir vandenų pakraščiuose vyksta gražiausiai ir garsiausiai giedančio, rėkiančio, kurkiančio, teksinčio, čiulbančio, švilpaujančio, griežiančio, pypsinčio, ūbaujančio, burkuojančio, lojančio konkursas – per amžių amžius vykstanti gamtovizija.

Savo išrinktajai bando giesmėmis įsiteikti paprastasis griciukas (M. Čepulio nuotr.)

Savo grožiu, garsų tobulybe, sceniniais efektais ji, žinoma, lenkia mūsų rūšies atstovų pasirodymus, bet gamtovizijos tikslai kiek kitokie.

Pas mus (žmones) gražiausiai giedančiam bus paplota per petį, pripažinimas ir šlovė. Gamtovizijoje – nuo to, kaip giedosi, gali priklausyti, ar turėsi galimybę pratęsti giminę ir išsaugoti savo teritoriją. Tai ne šiaip choras, o mūšis dėl išgyvenimo. Ir, žinoma, kiekvienai rūšiai nelabai svarbu, ką kiti gieda, nebent dėl tos pačios drevės konkuruoja.

Visoje toje garsų galybėje kiekvienas girdi savo giminę ir jai siunčia meilės posmus arba prakeiksmus. Kai kurie, tiesa, gudriai išvengia konkurencijos, giedodami tada, kai dauguma miega.  

Būtent tokia yra kiaurą naktį žydinčioje ievoje frontą laikanti daugumos favoritė – lakštingala (ta proga dideliausios sėkmės mūsų Ievai). Per jos garsias treles labai sunku būna dar ką beišgirst.

O jos artimiausi konkurentai yra balų lakštingalos – varlės ir rupūžės. O iš jų turbūt viena rimčiausių pretendenčių į pirmąją vietą – tautinės muzikos gerbėja, tobulai įvaldžiusi skudučiavimą – kūmutė (ne krikštamotė, o varlė).

Žalioji balų lakštingala – kūdrinė varlė (M. Čepulio nuotr.)

Kiek tylesnis, bet ne mažiau smagus kurkimas sklinda sausumoje iš po žemių (teisingiau – iš mažyčių urvelių). Tai visų daržininkų numylėtasis kurmio ir žiogo hibridas – kurklys (P. S. Norėdami jais atsikratyti – kelkit inkilus kukučiams).

Kartais pagrindinius solistus bando perrėkti spygla švygžda, bet, be poros kvik kvik, daugiau nieko nesurezga.

Vos rytuose prašviesėja, į naktinių garsų makalynę įsilieja daugybė naujų balsų. Nendrynuose ir šlapiuose krūmynuose sučirškia ir nebenutyla nendrinukės, krakšlės ir nendrinės startos, pradeda griežti nendrinis žiogelis (paukštis, nusipirkęs teises į žiogų sukurtą muziką).

Perkūnožiai tai sveikina vienas kitą garsiais ti kit, ti kit, tik it, tai bliauna, vėjui virpinant jų uodegų plunksnas. Triuliuliuoja griciukai ir dar gyvas velnias visokiausių tilvikų. Iš dar žemos žolės nedrąsiai varškės siūlo griežlės.

O kur dar kirų, žuvėdrų, ančių, žąsų, gulbių balsai. Danguje vis dar čirena vieversiai, bet kažkada buvę vieninteliai giesmininkai, dabar jie visiškai užgožti nesulaikomo choro. Krūmynuose su lakštingala konkuruoti bando devynbalsės, liepsnelės, karetaitės, kikiliai ir strazdai. Gluosniais čirpaudamos karstosi pečialindos.

O kokia gamtovizija be šou elementų. Ir čia pirmu smuiku šoka gaidukai (tilvikai tokie). Jie, be abejo, ir daugiausia dėmesio kostiumams skyrė, mat nesurasit dviejų vienodai atrodančių patinų – apsirėdžiusių nuo visiškai baltų apsiaustų iki elegantiškų blizgančių smokingų.

Gaidukų vyrai gamtovizijai pasiruošę (M. Čepulio nuotr.)

Balsas jų prastas, bet jie daro gerą šou – muštynės ir šokinėjimai, kai jie vaikosi damas arba gainioja konkurentus, įspūdingi. Tik kartais bešokinėdami jie pražiopso sakalo keleivio siluetą ir vietoj puošnaus gaidžio lieka tik suplėšytas kostiumas.

Norint pajusti visą tą garsų pilnatvę, teks atsikelti truputėlį anksčiau (kokią 2 nakties), o dar geriau neiti miegoti. Užsiimti vietas pirmoje eilėje, geriausia – kažkur šalia vandens (rekomenduočiau kokias nors užliejamas pievas prie nedidelio miškelio (Žuvinto ar Nemuno deltos apylinkės tam puikiai tinka), ir grožintis nuostabiu Paukščiu taku, klausant nakties choro laukti aušros.

O jei ir atsitiks, kad kokia lakštingala sekundei nutils, o varlės susimąstys apie būties prasmę, tai mūsų išsiilgtos uodės jums palei ausis privatų koncertą surengs – tik spėkit plot.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.